Didysis kukurdvelkis (Calvatia gigantea arba Langermannia gigantea)

 

Didysis kukurdvelkis (lotyniškai Calvatia gigantea arba Langermannia gigantea)  yra matyt stambiausius vaisiakūnius užauginantis (ar bent jau  galintis užauginti) grybas Lietuvoje. Nors įprastai jie išauga 10-50 cm  skersmens, tačiau kartais pasitaiko 150-200 cm skersmens milžinų, sveriančių 20-25 kg. O kai tokie nemaži grybukai kartais išauga vadinamaisiais „raganų ratais“, tai įspūdį tikrai daro.

Šie galiūnai dažniausiai auga atvirose vietose – pievose, vejose, parkuose, soduose ir visai nesibodi žmogaus kaimynystės. Jie nėra reti, tačiau pasirodo labai sporadiškai ir numatyti kada ir kur išdygs ganėtinai sunku. Didieji  kukurdvelkiai paplitę visame pasaulyje vidutinio klimato juostoje, beveik niekur nelaikomi nykstančiais  ir nėra saugomi. Lietuvoje jie anksčiau buvo įrašyti į Raudonąją knygą, tačiau buvo išbraukti dėl  neatitikimo kriterijams, taikomiems retųjų ir nykstančių rūšių įvertinimui: jie nėra nei reti, nei auga nykstančiose ir retose buveinėse.

Šalia įspūdingo dydžio, didieji kukurdvelkiai turi dar visokių įdomių savybių. Tikrai didelis vaisiakūnis į pasaulį gali paleisti septynis kvintilijonus (7,000,000,000,000,000,000) sporų. Toks kiekis gali padengti visą Žemės sausumą (išeitų maždaug 437 sporos į kvadratinį metrą). Gerai, kad gamta leidžia tik mažai jų dalelei sudygti ir suformuoti grybieną, antraip Žemė būtų kukurdvelkių planeta!

Tai, kad didieji kukurdvelkiai valgomi, žino  daugelis. Tiesa, reikia atsiminti, kad valgomi tik tie vaisiakūniai, kurie viduje visiškai balti. Jei vidus pradėjęs nors kiek gelsvėti ar rusvėti, maistui nebetinka. Tačiau mažai kas žino, kad senovėje buvo laikomi viena efektyviausių kraują stabdančių priemonių. Nestoromis riekėmis supjaustytus  kukurdvelkius dėdavo ant kraujuojančių žaizdų, o prieš mūšius kariuomenės gydytojai netgi stengdavosi prisirinkti jų vaisiakūnių (jei tik sezonas būdavo tinkamas). Didžiuosiuose kukurtvelkiuose esama labai mažų kiekių kalvacino – medžiagos, efektyviai veikiančios vėžines ląsteles. Deja, pasirodė, kad vėžio gydymui medžiaga netinka, nes šalutinis  poveikis pernelyg dažnas ir pernelyg stiprus, dažnai netgi grėsmingas gyvybei.

Viską sudėjus – argi didysis kukurdvelkis ne nuostabus  grybas? Todėl nesuprantama, kodėl kai kuriems žmonėms kyla toks nenumaldomas noras juos spardyti? O gal tai dar viena įdomi šio grybo savybė? Parodyti žmogaus proto ir civilizuotumo laipsnį ir tai, kaip jis žiūri į gamtą?

 

Tekstas Mikologijos laboratorijos vadovės, vyresniosios mokslo darbuotojos dr. Jurgos Motiejūnaitės

Nuotrauka vyriausiojo specialisto Selemono Paltanavičiaus