IRENAI EITMINAVIČIŪTEI – 90

2021.06.11

    

          Su didžiausia pagarba prisimename akademikės, profesorės, habilituotos mokslų daktarės Irenos Eitminavičiūtės 90-tąjį gimtadienį.  

       Irena Eitminavičiūtė iš  Šiaulių, ten 1950 m. baigusi gimnaziją, atvyko į Vilnių ir įstojo į Vilniaus universiteto Gamtos fakultetą. Pasirinko biologės zoologės specializaciją. Universitetą Irena Eitminavičiūtė baigė 1955 m., tačiau dar studijuodama įsidarbino laborante Lietuvos MA Gyvulininkystės ir veterinarijos institute,  profesoriaus. P. B. Šivickio laboratorijoje. Ten ir buvo jos praktinio susipažinimo su bestuburių zoologija pradžia.

          Savo prisiminimų knygoje „Keliu į dirvožemio ekologiją“ profesorė aprašo pirmą susitkimą su savo vadovu...  „Po susirinkimo profesorius pakvietė užeiti į jo kabinetą ir nurodė, ką turėsiu dirbti. Padavė stiklainyje su formalinu pamerktus mėgintuvėlius ir liepė peržiūrėti ir apibūdinti ten surinktą planktoną, užfiksuotus vėžagyvius.... žiūrėdama pro mikroskopą pirmąją darbo dieną ne tik nesugebėjau apibūdinti man patikėtų vėžiagyvių, bet  neatskyriau gyvūnų nuo šiukšlių. Norėjosi verkti, o profesoriaus paklausti bijojau. Nenorėjau pasirodyti nieko neišmananti, juk jau buvau trečiame kurse...“

     Atkaklumas ir darbštumas, šie nepamainomi profesorės Irenos Eitminavičiūtės būdo bruožai, padėjo jai kopti į nelengvai pasiekiamas mokslo aukštumas. Visą laiką tyrinėjusi smulkius, dirvožemyje gyvenančius bestuburius gyvūnus – oribatidines erkes, I. Eitminavičiūtė perėjo prie plačios jų ryšių su kitais organizmais ir aplinka analizės, po to ir visoje dirvožemio biotoje vykstančių procesų pažinimo ir vertinimo.

      Apskritai, savo tyrinėjimais Irena Eitminavičiūtė išryškino bendrųjų dirvožemio biologijos (pedobiologijos) ir ekologijos klausimų reikšmę. Ankstyvuoju mokslinės veiklos etapu reikia laikyti 1955–1958 metus – I. Eitminavičiūtės aspirantūros laikotarpį Lietuvos MA Biologijos institute. Tuo metu, vadovaujant prof. P. B. Šivickiui ji parengė disertaciją „Lietuvos TSR oribatidai“, kurią sėkmingai apgynė Vilniaus universiteto Gamtos fakultete. Šių erkių, jų ekologijos tyrimus ji ir toliau tęsė jau reorganizuotame MA Zoologijos ir parazitologijos institute ir, kaip minėta, nuo šios tematikos nebenukrypo.

       Svarbiausi kiti Irenos Eitminavičiūtės  mokslinės veiklos etapai buvo: 1958–1960 m. – Biologijos instituto jaunesnioji mokslinė bendradarbė, 1960–1969 m. – vyresnioji mokslinė bendradarbė, 1968–1989 m. – Zoologijos ir parazitologijos instituto Bestuburių zoologijos ir Dirvožemio ekologijos laboratorijos vedėja, nuo 1990 m iki 2003 m. Ekologijos instituto Dirvožemio ekologijos laboratorijos vedėja. Vadovaudama moksliniam padaliniui, ji subūrė įvairius dirvožemio gyvūnus tiriančių specialistų būrį, beje, kai kuriuos jaunus biologus ji pati paskatino imtis dirvožemio zoologijos.

           Plėtodama kolektyvinius tyrimus, profesorė kartu su kitais parengė keletą mokslinių leidinių. Reikšmingesni buvo „Pedobiologinė Lietuvos tipinių pelkių charakteristika“ (1972), „Agrotechnikos įtaka dirvožemio bestuburiams gyvūnams“ (1974), ,,Pabaltijo pajūrio zonos dirvožemio bestuburių fauna“ (1976), „Pesticidų poveikio pedobiontams ir biologiniam dirvožemio aktyvumui“ (1982, visos su kt., rusų k.). 1982 metais iš kompleksinių tyrimų visumos I. Eitminavičiūtė jau turėjo parengusi habilituoto daktaro  (tuo metu vadinta daktaro) disertaciją „Dirvožemio bestuburių gyvūnų kompleksų formavimosi dėsningumai velėninių-jaurinių dirvožemių zonoje veikiant antropogeniniams faktoriams“, kurią apgynė Maskvoje, A. Severcvo gyvūnų evoliucinės morfologijos ir ekologijos institute. Tada jos laboratorijoje jau buvo dvi aukščiausios kvalifikacijos specialistės (Ona Atlavinytė daktaro (habil. dr.) disertaciją gynė 1979 metais). Tai sudarė galimybę O. Atlavinytės, I. Eitminavičiūtės ir botaniko A. Lugausko tyrimų pagrindu parengti darbų ciklą „Dirvožemio bestuburių ir mikromicetų kompleksai ir jų reikšmė dirvožemio derlingumui ir biologiniam aktyvumui“, įvertintą Lietuvos valstybine premija.

           Nuo 1991 metų I. Eitminavičiūtė Lietuvos MA narė ekspertė (nuo 2011 m. akademikė). 1996 m. ji buvo pristatyta Lietuvos mokslų akademijos vardinei akad. P. B. Šivickio premijai gauti. 1993–2007 m. VU Gamtos mokslų fakultete dėstė dirvožemio zoologijos (pedobiologijos) kursą, vedė ir pratybas, kartu su studentais dirbo gamtoje. 1997 m. ji parengė pirmąjį šios disciplinos vadovėlį biologams „Dirvožemio biologija (pedobiologija)“. I.Eitminavičiūtė 1995 metais tapo profesore, buvo aktyvi pedagogė, universitete vadovavo 11 bakalauro ir 7 magistriniams darbams, parengė keturis mokslų daktarus, kurie sėkmingai apgynė dirvožemio zoologijos krypties disertacijas.  

          Darbšti mokslininkė buvo per 250 mokslinių ir mokslo populiarinimo darbų autorė. Jos publikacijos iš mokslo leidinių ir periodikos bei literatūra apie ją 2011 metais buvo suregistruotos Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos parengtoje bibliografijoje „Irena Eitminavičiūtė. Bibliografijos rodyklė“. I. Eitminavičiūtė buvo dešimties monografijų ir straipsnių rinkinių redkolegijų narė, atsakinga redaktorė. 1999–2009 metais – Lietuvos MA žurnalo „Ekologija“ redkolegijos pirmininkė. Mokslo požiūriu reikšminga, kad 1986–2002 m. ji buvo ir tarptautinio žurnalo „Pedobiologia“ redaktorių kolegijos nare.  

        Profesorės gyvenimo įvykiu tapo 1987 metais atlikta  ekspedicija į Mongoliją,   kurią  ji populiariai aprašė knygoje „Po žvaigždėtu dykumų dangumi“ (1995).                    

       Irena  Eitminavičiūtė mus paliko 2016 metais.