PER GANDRINES MUS SVEIKINA GANDRAI

2021.03.25

Lietuvoje Gandrinės.  

Šiemet pirmieji gandrai namo grįžo kovo viduryje, dabar jų galima tikėtis jau daug kur.  Tokie metai mums ir gandrams išaušta tikrai ne dažnai.

Baltasis gandras Lietuvoje  prieš daugiau kaip 2000 metų įsikūręs prie mūsų namų,   iki šiol liko ištikimas kaimynas. Maža to, savo būdu jis labai panašus į lietuvį – gyvendamas prie žmonių, jis netapo jaukiu paukščiu. Tiesiog – jis gyvena greta ir žino savo vertę.  

Gandrai vieninteliai iš visų paukščių turi 2 „savo“ šventes: Gandrines pavasarį ir išlydėtuves rugpjūčio 24-ją, per šventą Baltramiejų.          

Lietuvos gandrai iš savo žiemaviečių prie didžiųjų Tanganjikos, Viktorijos ežerų, Pietų Afrikoje skrenda pusantro mėnesio. Pradžioje jie keliauja palei Nilą, po to pro Sinajaus pusiasalį suka į Mažąją Aziją (Turkiją), iš čia pro Bulgariją, Ukrainą, aplenkdami Karpatų kalnus skuba Į Lietuvą. Pakeliui jie retai sustoja, nors yra tradicinės jų poilsio ir maitinimosi vietos.  

Rudeninės migracijos metu baltieji gandrai paprastai lekia dideliais pulkais.   Tačiau pavasarį  paukščiai lekia nedideliais pulkeliais, o būdami netoliese namų pasklinda kas sau ir plasnoja net pavieniui. Vienos poros nariai retai kada žiemoja vienoje vietoje, todėl jų sugrįžimo terminai gali labai skirtis.  

Gandrų poros  ilgaamžės – jei visi paukščiai  gyventų laimingai, jų santuoka nenutrūktų 10 – 12 metų. Ištikimybė, savo namų saugojimas yra išskirtinis gandrų bruožas - sugrįžęs pirmas paukštis akylai saugo lizdą ir  laukia kito savo poros nario. Parlėkus antram gandrui, jie sveikina vienas kitą ir nesiskiria iki pat išlėkimo rudenį. Pavasarį juos įprasta matyti tupinčius greta, susiglaudusius, vienas  kitam snapais tvarkančius plunksnas.

 

Tekstas ir nuotrauka Selemono Paltanavičiaus