Birželio 16 dieną Vilniuje, prie Verkių rūmų buvo pristatyta ketvirtoji Lietuvos raudonosios knygos laida. Renginyje dalyvavo Gamtos tyrimų centro direktorius akad. S. Podėnas, aplinkos ministras S. Gentvilas, mokslininkai, prisidėję rengiant knygą.
Akad. S. Podėnas svečiams pristatė Raudonosios knygos svarbą, rūšių tyrimo, specialistų rengimo perspektyvas. Pateikiame jo sveikinimo kalbą.
***
Visi kartu sveikiname ką tik bendru daugelio institucijų ir specialistų rūpesčiu parengtą ir išleistą 4-ąją Lietuvos raudonąją knygą. Turime teigiamai vertinti šias mūsų pastangas, nes jomis siekiame vieno svarbiausio šio laikmečio tikslų – biologinės įvairovės išsaugojimo. Kaip liudija Raudonoji knyga, ne visoms rūšims tai pavyksta…
Noriu sugrįžti į Raudonosios knygos pradžią. Šiandien galime stebėtis, bet turime sutikti: tyrinėti savo gyvąją aplinką ir jos ekologiją žmonės pradėjo gerokai per vėlai. Gal todėl ir gyvūnų, augalų, grybų būklę Žemėje vertiname tik turėdami vieną seniausią atskaitos tašką – 1600 metus. Tikrieji tyrimai, deja, siekia tik 19 amžių, detalieji yra dar vėlesnio laikmečio reiškinys.
IUCN (Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga), iš 1934 m. privačia iniciatyva įkurto biuro 1948 m. virtusi pasaulio gamtos apsaugos organizacija, šeštajame dešimtmetyje pradėjo telkti pasaulio mokslininkus ir aiškinti, tyrinėti rūšių būklę, jų nykimą lemiančias priežastis. 1966 m. buvo pradėta leisti „Raudonoji faktų knyga“ – surenkami segtuvai, kuriuos buvo galima pildyti. Šiandien galime didžiuotis primindami, kad Lietuvoje dar tarpukariu prof. T. Ivanausko iniciatyva gyvūnai ir augalai ne tik tirti, tačiau organizuota jų teisinė, teritorinė apsauga. 1959 m. priimtas Gamtos apsaugos įstatymas, leidęs riboti naudojimą, saugoti rūšis, steigti joms saugomas teritorijas. 1961 m. patvirtintas saugomų augalų sąrašas, o 1976 m. įsteigta Lietuvos raudonoji knyga, 1981 m. išleistas visuomenei skirtas jos leidybinis variantas. Visais lygmenimis buvo įteisinta, kad Raudonoji knyga ir retųjų rūšių apsauga yra dviejų institucijų veiklos sritys – Gamtos apsaugos komiteto ir Mokslų akademijos.
Antroji Raudonoji knyga išleista 1992 m, trečioji – 2007 m. Jų rengėjai, autorių kolektyvuose – Mokslų akademijos, šių dienų Gamtos tyrimų centro žmonės, mokslininkai ir, žinoma, gamtosaugininkai praktikai.
Rengiant šį, 4-ąjį, Raudonosios knygos variantą darbavosi daug Gamtos tyrimų centro specialistų, už ką jiems esu dėkingas. Iš tikro, be jų, kruopščiųjų tyrėjų, šis RK variantas nebūtų įvykęs, nes perėjome prie IUCN kategorijų sistemos; tam buvo skirta daug laiko ir energijos. Gali būti, kad kai kas bandys operuoti rūšių skaičiais ir siūlys švęsti apsaugos laimėjimus. Nebūčiau tuo tikras, nes daug rūšių, kurių šiandien nėra Raudonojoje knygoje, nyksta, jų populiacijos išgyvena labai sudėtingus laikus. Mūsų laukia dar dideli darbai.
Taigi, turime naująją Raudonąją knygą. Ar tai jau viskas? Metas švęsti? Tikrai ne. Manau, kad mokslininkams būtina daugiau dėmesio skirti tyrimams, būklei fiksuoti, rekomendacijoms ruošti. O mūsų kolegos praktikai, Aplinkos ministerija, turės tikrai pakankamai rūpesčių siekdami visa tai įgyvendinti. Pagaliau, tam turime ir gaires – Europos Sąjungos biologinės įvairovės strategiją.
Būdamas optimistas, aš tikiu, kad mes galime labai daug. Jeigu dar sugebėtume inicijuoti, pavyzdžiui, migruojančių rūšių tarptautinės apsaugos pokyčius, šis optimizmas būtų visai arti realybės.
Nuotraukos Selemono Paltanavičiaus
