2025 m. spalio 11 d. Aukštumalos aukštapelkėje startavo „Interreg Europe“ programos projektas „Peat EU“, skirtas spartinti veiksmingų politikos priemonių kūrimą, kurios durpynų tvarų valdymą, išsaugojimą ir atkūrimą paverstų gamtosaugos prioritetu visose Europos valstybėse.
Aukštumalos aukštapelkė yra itin reikšmingas gamtinis objektas ne tik Lietuvos, bet ir pasauliniu mastu. Tai pirmoji pasaulyje mokslinėje monografijoje (C. A. Weber, 1902 m.) aprašyta aukštapelkė, kuri yra viena didžiausių pelkių ne tik Vakarų Lietuvoje, bet ir visos šalies teritorijoje.
Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Gamtos tyrimų centro Klimato ir vandens tyrimų laboratorijos mokslininkai pranešime Aukštumaloje pabrėžė, kad Aukštumala yra pati jauniausia iš didžiųjų Lietuvos pelkių. Joje nuosėdos pradėjo kauptis tik prieš 6 tūkst. metų. O Čepkelių pelkėje nuosėdos formavosi jau prieš 14–15 tūkst. metų, ties Šiauliais esančios Ginkūnų pelkės nuosėdų amžius virš 14 tūkst. metų. Garsiosios Velnio duobės dugne durpės pradėjo kauptis prieš 9,5 tūkst. metų. Kitoje Aukštadvario „velniaduobėje“ – Strėvos įgriuvoje – durpėjimas prasidėjo irgi panašiu laiku, t. y. prieš 9,4 tūkst. metų. Tokius pelkių formavimosi laikus lėmė poledynmečio geografinių sąlygų raida: ankstyvesnis sausumos radimasis Pietų Lietuvoje, gerokai vėliau vykęs ledyninių marių nusekimas Nemuno deltoje ir kiti reiškiniai. Tačiau pačios seniausios pelkės Lietuvoje tūno Medininkų aukštumoje, kur lomose durpės pradėjo klostytis dar Merkinės tarpledynmečiu, t. y. prieš 130 tūkst. metų. Gamtos tyrėjams pelkės tai – praeities gamtinių pokyčių archyvai, natūralios ekosistemos, vandens išteklių talpyklos.
Tekstas dr. Jono Satkūno (Klimato ir vandens tyrimų laboratorija)
Nuotraukos Indrės Satkūnienės
