Šepeta. Prarastos pelkės istorija: 137–152. Vilnius. https://doi.org/10.35513/NRC.2024.2.10
Santrauka
Straipsnyje analizuojama, lyginant su 1940 m. tyrimų duomenimis, dabartinė Šepetos pelkės augalijos kompleksų būklė ir jų pokyčiai. Atskaitos tašku pokyčiams įvertinti buvo pasirinkti augalų bendrijų aprašymai ir K. Brundzos sudarytas Šepetos pelkės augalijos žemėlapis, pateiktas 1940 m. monografijoje (Brundza 1940). Pagal šiuos istorinius šaltinius pelkės augalija skirstoma į 3 sritis: porūgštę (mezoacidinę) (labiausiai nukentėjusi ir silpnai išreikšta sritis, apimanti žemapelkių, dažniausia be kiminų, bendrijas), rūgščiąją (acidinę) (kimininės žemapelkės ir klampupiai) ir rūgščiausiąją (hiperacidinę) (apimančią pelkės pakraščio ir šlaito pušynų kompleksą, klampynės lygumą su daugybe ežerokšnių, praplaišų, duburių ir beduburius kompleksus). Šiuo metu beveik visi rūgščiausiosios srities augalijos kompleksai yra sunaikinti eksploatuojant durpyną. Vidurinėje durpyno dalyje, apsupta eksploatuojamų laukų, išlikusi gana natūrali pelkės dalis yra labai pakitusi – apaugusi pušimis, su užankančiais buvusiais ežerokšniais ir praplaišomis. Labai pasikeitusios, nors ir durpių eksploatacijos tiesiogiai nesunaikintos, pelkės pakraščio bendrijos. Vietoj buvusios pelkinių augalų bendrijų įvairovės dabar beveik visur aptinkami gailiniai pušynai.
Reikšminiai žodžiai: duburiai, ežerokšniai, klampynė, pelkės šlaitas, praplaišos.
