Gimė 1948 m. sausio 1 d. Varėnoje. 1965 m. baigė Varėnos 1-ąją vidurinę mokyklą. 1977 m. baigė Maskvos valstybinio M. V. Lomonosovo v. universiteto Biologijos fakultetą, įgijo biologo-botaniko specialybę.

1977–1980 m. – Maskvos valstybinio M. V. Lomonosovo v. universiteto aspirantas, 1981–1989 m. – Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Botanikos ir genetikos katedros mokslo darbuotojas, 1989–1998 m. – docentas, nuo 1998 m. – profesorius. 2003–2013 m. – katedros vedėjas. 1988–1989 m. – Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto prodekanas mokslo reikalams. 1994–1999 m. ir 1999–2004 m. – Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto dekanas.

1980 m. Maskvos valstybiniame  M. V. Lomonosovo v. universitete apgynė mokslų kandidato disertaciją „Paprastasis blužniapapartis ir kelminis papartis kaip Pamaskvės spygliuočių-lapuočių miškų komponentai“¹. 1980 m. suteiktas mokslų kandidato laipsnis. 1993 m. nostrifikuotas daktaro laipsnis.

1996 m. Botanikos institute apgynė habilituoto daktaro disertaciją „Sporiniai induočiai kaip augalų bendrijų komponentai“². 1996 m. suteiktas habilituoto daktaro laipsnis.

Dirba ekologinės botanikos srityje. Vienas ir su bendraautoriais publikavo knygas: „Augalų populiacinė ekologija“³, „Sporiniai induočiai kaip augalų bendrijų komponentai“⁴, „Vadovas Lietuvos kerpsamanėms pažinti“⁵, „Botanikos praktikos darbai: archegoniniai ir žiediniai augalai: vadovėlis aukštųjų mokyklų biomedicinos mokslų studijų programų studentams“⁶, „Rododendrai dekoratyvinėje sodininkystėje“⁷, „Paskui augalus po Varėnos apylinkes: septyni romantiškai moksliški pasakojimai apie medžius, krūmus, žoles ir samanas“⁸. Bendraautoris leidinio „Lietuvos raudonoji knyga“ (1992, 2007)⁹.

Redagavo leidinį „Lietuvos augalinio rūbo struktūra: profesorės Marijos Natkevičaitės-Ivanauskienės požiūris“¹⁰.

1989–1990 m. stažavosi Harbino miškų universitete, 1996 m. – Frankfurto universitete. Vilniaus universitete dėstė ir dėsto kursus fitocenonologija, žiediniai augalai, augalų populiacinė ekologija.

1989 m. suteiktas docento pedagoginis vardas, 1998 m. – profesoriaus.

Nuo 2003 m. – Lietuvos mokslų akademijos narys.

Buvo Vilniaus universiteto senato pirmininko pavaduotojas.

Nuorodos

¹ Науялис И. Р. Женский кочедыжник и щитовник мужской как компоненты хвойно-широколиственных лесов Подмосковья : Диссертация на соиск. учен. степени канд. биол. наук. – Москва, 1980. – 265 с.

² Naujalis J. R. Sporiniai induočiai kaip augalų bendrijų komponentai. – Vilnius, 1996. – 50 p.

³ Naujalis J. R. Augalų populiacinė ekologija. – Vilnius, 1992. – 172 p.

⁴ Naujalis J. R. Sporiniai induočiai kaip augalų bendrijų komponentai. – Vilnius, 1995. – 294 p.

⁵ Naujalis J., Kalinauskaitė N., Grinevičienė M. Vadovas Lietuvos kerpsamanėms pažinti. – Vilnius, 1995. – 243 p.

⁵ Naujalis J. R., Meškauskaitė E., Juzėnas S., Meldžiukienė A. Botanikos praktikos darbai: archegoniniai ir žiediniai augalai: vadovėlis aukštųjų mokyklų biomedicinos mokslų studijų programų studentams. – Vilnius, 2009. – 313 p.

⁷ Malciūtė A., Naujalis J. R. Rododendrai dekoratyvinėje sodininkystėje. – Vilnius, 2010. – 180 p.

⁸ Naujalis R. J. Paskui augalus po Varėnos apylinkes: septyni romantiškai moksliški pasakojimai apie medžius, krūmus, žoles ir samanas. – Vilnius, 2007. – 157 p.

⁹ Balevičius K. (ats. red.). Lietuvos raudonoji knyga. – Vilnius, 1992. – 364 p.; Rašomavičius V. (red.). Lietuvos raudonoji knyga. – Vilnius, 2007. – 799 p.

¹⁰ Naujalis J. R. (red.). Lietuvos augalinio rūbo struktūra: profesorės Marijos Natkevičaitės-Ivanauskienės požiūris. – Vilnius, 2005. – 226 p.

Gimė 1937 m. rugpjūčio 6 d. Gražulių kaime (Alytaus r.). 1954 m. baigė Vilniaus miškų technikumą. 1961 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultetą, įgijo miškininko specialybę. 1954–1956 m. – Alytaus ir Kapčiamiesčio girininko padėjėjas, 1961–1963 m. – Kuršėnų miškų ūkio inžinierius, Vitsodžio girininkas, 1963–1966 m. – Palangos botanikos parko direktorius, 1966–1970 m. – Valstybinio statybos reikalų komiteto Landšafto architektūros ir apželdinimo skyriaus vyriausiasis inžinierius, 1970–1990 m. – Paminklų konservavimo instituto darbuotojas, 1977–1981 m. – Vilniaus inžinerinio statybos instituto dėstytojas, 1982–1991 m. – Vilniaus pedagoginio instituto dėstytojas, 1990–2002 m. – Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto prodekanas, 1993–2002 m. – Vilniaus universiteto botanikos sodo direktorius, 2002–2008 m. – Botanikos ir genetikos katedros docentas.

1981 m. Baltarusijos S. Kirovo technologijos institute apgynė mokslų kandidato disertaciją „Ūkio krypčių Lietuvos parkuose ir kultūrinės-sveikatingumo reikšmės miškuose pagrindimas miškininkystės aspektu“¹. 1992 m. nostrifikuotas daktaru.

Publikavo knygas: „Sodininkystė: retieji augalai“², „Abrikosai ir persikai“³, „Dekoratyviųjų medžių, krūmų ir lianų genėjimas“⁴, „Lazdynai“⁵, „Medingieji medžiai, krūmai ir krūmokšniai Lietuvoje: mokymo priemonė“⁶, „Medžių ir krūmų genėjimo pagrindai“⁷, „Šermukšnio (Sorbus L.) genties rūšys ir veislės Lietuvos sodininkystei ir miško ūkiui“⁸.

Buvo leidinio „Dendrologija Lithuaniae“ atsakingasis redaktorius. Draugijos „Žaliuojanti Vilnija“ pirmininkas, Lietuvos dendrologų draugijos narys, Lietuvos gėlininkų sąjungos valdybos narys.

Mirė 2015 m. rugsėjo 23 d.

Šaltiniai

* Anonimas. http://www.dendrologai.lt/naujienos/naujien-archyvas/243-mir-evaldas-vylius-navys

Nuorodos

¹ Навис Э. В. Лесоводственное обоснование направлений хозяйства в парках и лесах культурно-оздоровительного значения Литвы: Автореф. дис. на соиск. учен. степени канд. сельскохозяйственных наук. – Минск, 1980. – 19 с.

² Navys E. V. Sodininkystė: retieji augalai. – Vilnius, 1996. – 168 p.

³ Navys E. V. Abrikosai ir persikai. – Kaunas, 2004. – 62 p.

⁴ Navys E. V. Dekoratyviųjų medžių, krūmų ir lianų genėjimas. – Vilnius, 2003. – 111 p.

⁵ Navys E. V. Lazdynai. – Vilnius, 2007. – 111 p.

⁶ Navys E. V. Medingieji medžiai, krūmai ir krūmokšniai Lietuvoje: mokymo priemonė. – Vilnius, 1994. – 180 p.

⁷ Navys E. V. Medžių ir krūmų genėjimo pagrindai. – Vilnius, 2002. – 64 p.

⁸ Navys E. V. Šermukšnio (Sorbus L.) genties rūšys ir veislės Lietuvos sodininkystei ir miško ūkiui. – Vilnius, 2001. – 147 p.

Gimė 1936 m. vasario 19 d. Lazdijuose. 1953 m. baigė Kaišiadorių vidurinę mokyklą. 1958 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją, įgijo miškininko specialybę.

1958–1960 m. – Lietuvos MA Biologijos instituto Kauno botanikos sodo jaunesnysis mokslinis bendradarbis, 1960–1963 m. – aspirantas, 1965–1968 m. – vyresnysis mokslinis bendradarbis, Dendrologijos skyriaus vedėjas. Nuo 1968 m. dirbo Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Nuo 1971 m. – docentas.

1965 m. Vilniaus universitete apgynė mokslų kandidato disertaciją „Svarbesniųjų introdukuotų į Lietuvą spygliuočių medžių žydėjimo ir derėjimo biologija“¹. 1965 m. suteiktas mokslų kandidato laipsnis. [1993/1994 m.] nostrifikuotas daktaro laipsnis.

Išspausdino dešimtis mokslinių ir mokslo populiarinamųjų straipsnių. Vienas ir su bendraautoriais publikavo knygas: „Dendrologija“², „Lietuvos dendroflora“³, „Spygliuočiai sodybose“⁴, „Akademikas Tadas Ivanauskas ir Obelynė“⁵. Leidinio „Lietuvos TSR flora“ IV tomo⁶ bendraautoris.

1967 m. dalyvavo ekspedicijoje Tolimuosiuose Rytuose – Vladivostoke. LŽŪA dėstė dendrologiją, medienos mokslo pagrindus, miško prekių mokslą. 1971 m. suteiktas docento pedagoginis mokslo laipsnis. Leidinio „Dendrologia Lithuaniae“ redakcinės kolegijos narys. Ilgametis Lietuvos dendrologų draugijos tarybos narys.

Šaltiniai

* Anonimas. Miškininkas dendrologas prof. Mindaugas Navasaitis švenčia 80 metų jubiliejų. https://forest.lt/go.php/lit/Miskininkas-dendrologas-prof.Mindaugas-Navasaitis-svencia-80-metu-jubilieju/5331/1

Nuorodos

¹ Навасайтис, М. Биология цветения и семеношения наиболее важных хвойных пород, интродуцированных в Литовскую ССР: Автореферат дис. на соискание учен. степ. канд. биол. наук. – Вильнюс, 1965. – 24 с.

² Navasaitis M. Dendrologija. – Vilnius, 2004 (I leid.), 2008 (II leid.). – 855 p.

³ Navasaitis M., Ozolinčius R., Smaliukas D., Balevičienė J. Lietuvos dendroflora. – Kaunas, 2003. – 575 p.

⁴ Navasaitis M. Spygliuočiai sodybose. – Kaunas, 1995. – 124 p.

⁵ Navasaitis A., Navasaitis M. Akademikas Tadas Ivanauskas ir Obelynė. – Kaunas, 2002. – 56 p.

⁶ Minkevičius A. (red.). Lietuvos TSR flora IV. – Vilnius, 1971. – 879 p.

Gimė 1943 m. kovo 17 d. Užpinikio kaime (Plungės r.). 1961 m. baigė Rietavo vidurinę mokyklą. 1966 m. baigė Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Gamtos-geografijos fakultetą. Įgijo biologijos ir žemės ūkio pagrindų vidurinės mokyklos mokytojos specialybę.

1963–1966 m. – VVPI Botanikos katedros laborantė, 1966 m. – vyr. laborantė, dėstytoja, 1967–1970 m. – aspirantė, 1970–1973 m. – Augalų ir gyvulių augimo stimuliatorių probleminės laboratorijos vyresnioji mokslo darbuotoja, 1973–1975 m. – Botanikos katedros vyresnioji dėstytoja, 1975–1999 m. – docentė.

1974 m. Vilniaus universitete apgynė mokslų kandidatės disertaciją „Vario ir cinko tarpusavio sąveikos tyrimas augalų fosforo siurbimo bei kaupimosi procesuose“¹.  1974 m. suteiktas mokslų kandidatės laipsnis. 1993 m. nostrifikuotas daktarės laipsnis.

Išspausdino per 50 mokslinių straipsnių augalų fiziologijos srityje.

1963 m. dalyvavo ekspedicijoje Kolos pusiasalyje.

Dalyvavo mokslinėse konferencijose buvusioje SSRS.

Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute, vėliau Vilniaus pedagoginiame universitete, dėstė augalų fiziologiją, mikrobiologiją, vedė laboratorinius darbus, biologijos metodikos lauko praktiką.

1979 m. suteiktas docentės pedagoginis mokslo vardas.

Lietuvos augalų fiziologų draugijos narė.

Nuorodos

¹ Моцкуте-Навайтене Г. Взаимодействие меди и цинка в процессах поглощения и накопления фосфора растениями: Автореферат дис. на соискание учен. степ. канд. биол. наук. – Вильнюс, 1973. – 29 с.

Gimė 1943 m. gegužės 12 d. Vilniuje. 1960 m. baigė Kauno 8-ąją vidurinę mokyklą. 1966 m. baigė Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą, įgijo biologės-biofizikės, biologijos-chemijos mokytojos specialybę.

1966–1970 m. – Lietuvos MA Fizikos ir matematikos instituto aspirantė. 1970–1974 m. – Lietuvos MA Botanikos instituto Sporinių augalų sektoriaus inžinierė, 1974–1980 m. – jaunesnioji mokslinė bendradarbė, 1983–1989 m. – Hidrobotanikos laboratorijos jaunesnioji mokslinė bendradarbė, 1989–1993 m. – Ląstelių inžinerijos laboratorijos vyresnioji mokslinė bendradarbė.

1973 m. Ukrainos SSR MA Pietų jūrų biologijos institute apgynė mokslų kandidatės disertaciją „Kalcio vaidmuo įsisavinant stroncį-90 gėlavandenėmis sraigėmis – fitofagais iš augalų ir vandens“¹. 1973 m. suteiktas mokslų kandidatės laipsnis. [1993–1994 m.] nostrifikuotas daktarės laipsnis.

Dirbo radiobiologijos tyrimų srityje. Išspausdino per 50 mokslinių straipsnių. Su bendraautoriais publikavo knygą „Dumblių ekosistemos besikeičiančiose buveinių aplinkos sąlygose“².

Nuorodos

¹ Нянишкене В. М. Роль кальция в поглощении стронция-90 пресноводными моллюсками-фитофагами из растений и водной среды: (Эксперим. и радиоэкол. исследование с Limuaea staqnalis L. и Elodea canadensis Rich): Автореферат дис. на соискание учен. степени канд. биол. наук. – Севастополь, 1973. – 15 с.

² Злобин В., Нянишкене В., Путинцев Н. Экосистемы водорослей в изменяющихся условиях среды обитания: (Теория, эксперимент, предположения). – Вильнюс, 1987. – 295 с.

Gimė 1942 m. liepos 27 d. Svobiškio kaime (Rokiškio r.). 1959 m. baigė Rūdnikų vidurinę mokyklą Jeniseisko r. (Krasnojarsko kraštas). 1964 m. baigė Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Gamtos-geografijos fakultetą. Įgijo biologijos ir žemės ūkio pagrindų mokytojos specialybę.

1964–1965 m. – Lietuvos MA Botanikos instituto Fitopatologijos sektoriaus laborantė, 1965–1967 m. – Fitopatogeninių mikroorganizmų biologijos sektoriaus vyr. laborantė, 1967–1970 m. – aspirantė, 1970–1971 m. – vyr. laborantė, 1971–1975 m. – jaunesnioji mokslinė bendradarbė, 1975–1980 m. – vyresnioji mokslinė bendradarbė, 1980–1997 m. – Fitovirusų laboratorijos vyresnioji mokslinė bendradarbė, 1997–2003 m. – vyriausioji mokslo darbuotoja, 2003–2010 m. – vyresnioji mokslo darbuotoja.

1971 m. Leningrado Visasąjunginiame augalų apsaugos institute apgynė mokslų kandidatės disertaciją „Dekoratyvinių augalų virusinės ligos Lietuvos TSR“¹.

Disertaciniame darbe augalų indikatorių, serologiniu ir elektroninės mikroskopijos metodais identifikavo 12 virusų, kurie pažeidžia uždaro ir atviro grunto dekoratyvinius augalus iš 12-os botaninių šeimų. Labiausiai išplitęs buvo agurkų mozaikos virusas, jis pažeidė 6 dekoratyvinius augalus. Nustatė geltos tipo požymius ratiliuose, gailiardijose ir rudbekijose. Ligos sukėlėjas perduotas cikadėlėmis augalams indikatoriams. Nustatė, kad sergantieji virusinėmis ligomis dekoratyviniai augalai yra labiau imlūs grybinėms ir bakterinėms infekcijoms. 1993 m. nostrifikuota daktare.

1994 m. Botanikos institute apgynė habilituotos daktarės disertaciją „Gėlių virusai (identifikavimas, biologija ir ligų profilaktika)“².

Habilitaciniame darbe pateikė retrospektyvią dekoratyvinių augalų (40 genčių) pažeidimo virusinėmis ligomis ir jų žalingumo analizę, aprašė ligų simptomatiką ir nustatė ryšį tarp ligų simptomų pasireiškimo ir konkrečių sukėlėjų. Išskyrė ir identifikavo 37 virusus, priklausančius 14-kai taksonominių grupių. Ištyrė virusų biologines savybes, jų plitimo būdus. Atsižvelgiant į tirtų virusų biologiją, paruošė profilaktinių priemonių organizavimo pagrindinius principus.

Išspausdino apie 189 mokslinius, per 75 mokslo populiarinamuosius straipsnius.

Publikavo knygas: „Gėlių ligos“³, „Augalų virusinių ligų tyrimai Lietuvoje“⁴, „Svogūninės gėlės“⁵, dvi monografijas: „Virusinės ir mikoplazminės gėlių ligos“⁶, „Dekoratyvinių augalų virusinės ligos ir jų sukėlėjai Lietuvoje“⁷, metodines rekomendacijas: „Trumpa tulpių augintojo atmintinė“⁸, „Meristeminės kultūros metodo panaudojimas gvazdikų devirusavimui“⁹, „Pažinkime ir tikrinkime gėlių virusines ir mikoplazmines ligas. Metodinės rekomendacijos“¹⁰.

Vadovavo vieno disertacinio darbo parengimui.

Dalyvavo tarptautinėse mokslinėse konferencijose Rusijoje, Latvijoje, Ukrainoje, Estijoje, Armėnijoje, Baltarusijoje, Gruzijoje, Lenkijoje.

1978 m. suteiktas vyresniosios mokslinės bendradarbės vardas, 1995 m. nostrifikuotas.

1993 m. paskirta G. Soroso fondo „Bioįvairovės“ programos stipendija.

Lietuvos fitopatologų, Lietuvos mikrobiologų draugijų narė, Lietuvos gėlininkų sąjungos valdybos narė, draugijos „Žaliuojanti Vilnija“ tarybos narė.

Buvo leidinio „Lietuvos biologinė įvairovė: būklė, struktūra, apsauga“ redakcinės kolegijos narė. 1984–1992 m. buvo Specializuotos tarybos K 011.07.01, kurioje buvo ginamos biologijos mokslų kandidato disertacijos, sekretorė. Buvo Botanikos instituto tarybos narė, Botanikos instituto doktorantūros komisijos pirmininkė, Jungtinės Botanikos instituto ir Vilniaus universiteto doktorantūros komisijos pirmininko pavaduotoja bei Habilitacinės komisijos sekretorė.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Vilniaus skyriaus narė.

Visuomeniniais pagrindais skaitė paskaitas apie dekoratyvinių augalų virusines ir fitoplazmines ligas, jų sukėlėjų identifikavimo metodus, daromą žalą bei apsaugos priemones – studentams, moksleiviams, augalų apsaugos darbuotojams, gėlininkams-gamybininkams ir mėgėjams.

Nuorodos

¹ Navalinskienė M. Dekoratyvinių augalų virusinės ligos Lietuvos TSR. – Leningradas, 1971. – 21 p. (rusų k.).

² Navalinskienė M. Gėlių virusai (identifikavimas, biologija ir ligų profilaktika). – Vilnius, 1994 – 84 p.

³ Špokauskienė O. (sud.). Gėlių ligos. – Vilnius, 1972. – 115 p.

⁴ Šimkūnas R., Stasevičius Z., Rančelienė Ž., Staniulis J., Makutėnaitė M., Dėdinas A. Augalų virusinių ligų tyrimai Lietuvoje. – Vilnius, 1973. – 110 p.

⁵ Baliūnienė A., Kilikevičius A. , Navalinskienė M. ir kt. Svogūninės gėlės. – Vilnius, 1973. – 134 p.

⁶ Makutėnaitė-Navalinskienė M. Virusinės ir mikoplazminės žiedinių augalų ligos. – Vilnius, 1981. – 72 p. (rusų k.).

⁷ Navalinskienė M., Samuitienė M. Dekoratyvinių augalų virusinės ligos ir jų sukėlėjai Lietuvoje. – Kaunas, 2006. – 256 p

⁸ Navalinskienė M., Baliūnienė A., Samsonaitė J., Stankevičius A., Šmatavičius E. Trumpa tulpių augintojo atmintinė. – Vilnius, 1978. – 23 p.

⁹ Navalinskienė M. Meristeminės kultūros metodo panaudojimas gvazdikų devirusavimui. – Informacinis lapelis. – Vilnius, 1984. – 4 p.

¹⁰ Navalinskienė M. Pažinkime ir tikrinkime gėlių virusines ir mikoplazmines ligas. Metodinės rekomendacijos. – Vilnius, 1988. – 42 p.

Gimė 1930 m. liepos 17 d. Nerimdaičių kaime (Telšių r.). 1949 m. baigė Žemaitės v. vidurinę mokyklą Telšiuose. 1957 m. baigė Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą. Įgijo biologės-augalų fiziologės, vidurinės mokyklos biologijos ir chemijos mokytojos specialybę.

1951 m. dirbo leidykloje „Tiesa“, 1951–1952 m. – Vilniaus centrinio knygyno vyr. pardavėja, 1952–1953 m. – Vilniaus ST buhalterė-kasininkė, 1957–1959 m. – Lietuvos MA Biologijos instituto, 1959–1961 m. Lietuvos MA Botanikos instituto Augalų fiziologijos laboratorijos vyr. laborantė, 1961–1969 m. – jaunesnioji mokslinė bendradarbė, 1969–1996 m. – vyresnioji mokslinė bendradarbė, 1996–2001 m. – Botanikos instituto Augalų fiziologijos laboratorijos vyriausioji mokslo darbuotoja.

1966 m. Vilniaus universitete apgynė mokslų kandidatės disertaciją „Auksinų apykaitos ir kvėpavimo proceso tyrimas javuose ryšium su jų atsparumu išgulimui“¹. 1966 m. suteiktas mokslų kandidatės laipsnis. 1994 m. nostrifikuotas daktarės laipsnis.

Disertaciniame darbe ištyrė auksino junginių apykaitą, identifikavo atskirus auksino analogus, fosfatazių ir kvėpavimo proceso aktyvumą išgulusių ir vertikalių rugių, kviečių ir miežių stiebų bambliuose.

1994 m. Botanikos institute apgynė habilituotos daktarės disertaciją „Augalų augimą, vystymąsi ir produktyvumą reguliuojančių fitohormonų ir retardantų analogų kūrimo fiziologiniai pagrindai“². 1994 m. suteiktas habilituotos daktarės laipsnis.

Disertaciniame darbe aprašė 21 naują originalų auksinų fiziologinį analogą, ištyrė jų aktyvumą reguliuojant bulvių, cukrinių runkelių ūkiškai svarbių organų augimą ir produktyvumą, išanalizavo rapsų vegetatyvinių ir generatyvinių organų formavimąsi, sėklų derlių ir kokybę. Sudarė 43 ketvirtinių amonio druskų darinių struktūrą, ištyrė jų aktyvumą miežių ir kviečių stiebo architektūros formavimuisi.

Dirbo fitohormonų fiziologinių analogų paieškos, sintezės, veiklos tyrimo ir praktinio pritaikymo srityje. Išspausdino daugiau kaip 170 mokslinių straipsnių, nemažai mokslo populiarinamųjų straipsnių, buvo septynių išradimų bendraautorė. Su bendraautoriais publikavo knygų ir kitų leidinių: „Retardantas CCC – efektyvi priemonė prieš kviečių išgulimą“³, „Javų išgulimas ir būdai jo išvengti“⁴, „Vazoninės gėlės (šiuolaikiniai vazoninių gėlių auginimo būdai ir perspektyvios rūšys)“⁵, „Augimo problemos šiuolaikinėje augalų fiziologijoje“⁶.

Skaitė pranešimus mokslinėse konferencijose Vengrijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje, Rusijoje, Moldovoje, Ukrainoje.

1979 m. stažavosi Jerevano universitete ir Nalčiko universitete.

Vadovavo Vilniaus universiteto ir Vilniaus pedagoginio universiteto bakalauro ir magistro laipsnio diplominių darbų rengimui. Oponavo 15 daktaro disertacijų, buvo 10 daktarų ir 3 habil. dr. gynimo komitetų narė. Vadovavo penkių daktaro disertacijų parengimui.

1973 m. suteiktas vyresniosios mokslinės bendradarbės vardas.

2001 m. (su bendraautoriais) už darbų ciklą „Augalų augimo ir erdvinės orientacijos valdymo fiziologija (1960–2000 m.)“ paskirta Lietuvos mokslo premija.

Ilgametė Lietuvos augalų fiziologų, Lietuvos biochemikų draugijų narė, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos narė.

Šaltiniai

Ričkienė A. (sud.). Augalų fiziologė Leonida Novickienė. – Vilnius, 2010. – 67 p.

Nuorodos

¹ Новицкене Л. Исследование обмена ауксинов и процесса дыхания в злаковых растениях в связи с их устойчивостью к полеганию: Автореферат дис. на соискание учен. степ. канд. биол. наук. – Вильнюс, 1966. – 17 с.

² Новицкене Л. Физиологические основы создания аналогов фитогормонов и ретардантов для направленной регуляции роста, развития и продуктивности растений = Physiological principles of modification of the analogues of phytohormones and retardants, regulating the plant growth, development and productivity = Augalų augimą, vystymąsi ir produktyvumą reguliuojančių fitohormonų ir retardantų analogų kūrimo fiziologiniai pagrindai: габилитационная работа естественных наук. – Vilnius, 1994. – 130 p.

³ Mališauskienė V., Merkys A., Novickienė L., Banevičienė Z., Tindžiulis A. Retardantas CCC – efektyvi priemonė prieš kviečių išgulimą. – Vilnius, 1973. – 16 p.

⁴ Banevičienė Z., Novickienė L., Miliuvienė L., Vizgirda M., Radzevičius A. Javų išgulimas ir būdai jo išvengti. – Vilnius, 1987. – 43 p.

⁵ Baliūnienė A., Novickienė L., Boguševičiūtė A., Juronis V. Vazoninės gėlės (šiuolaikiniai vazoninių gėlių auginimo būdai ir perspektyvios rūšys). – Vilnius, 1989. – 190 p.

⁶ Darginavičienė J., Novickienė L. Augimo problemos šiuolaikinėje augalų fiziologijoje. – Vilnius, 2002. – 98 p.

Gimė 1938 m. birželio 26 d. Griūbiškėlių kaime (Rokiškio r.). 1957 m. baigė Salų žemės ūkio technikumą. 1965 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademijos Agronomijos fakultetą.

1965–1966 m. dirbo Zarasų tarybiniame ūkyje ekonomistu. 1966–1967 m. – Zarasų r. žemės ūkio valdybos agronomas. 1967–1969 m. – Lietuvos MA Botanikos instituto aspirantas. 1969–1974 m. – Lietuvos MA Botanikos instituto Fitopatogeninių mikroorganizmų biologijos sektoriaus jaunesnysis mokslinis bendradarbis. 1974–1993 m. – Fitopatogeninių mikroorganizmų laboratorijos vyr. mokslinis bendradarbis. 1993–1999 m. – Neringos miesto valdybos kultūros, švietimo ir sporto skyriaus ūkinės grupės viršininkas. 1996–1998 m. – Fizikos instituto inžinierius. 1999–2002 m. – Aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Neringos miesto agentūros viršininkas.

1971 m. Vilniaus universitete apgynė mokslų kandidato disertaciją  „Kai kurie avižų vainikuotųjų rūdžių (Puccinia coronata Cda. var. Аvenae Fraser et Led) biologijos klausimai ir jų fiziologinės rasės Lietuvoje“¹. 1971 m. suteiktas mokslų kandidato laipsnis. 1993 m. nostrifikuotas daktaro laipsnis.

Disertaciniame darbe pateikė duomenis apie avižų vainikuotųjų rūdžių rasių rūšinę sudėtį Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje.

Dirbo fitopatogeninių mikroorganizmų tyrimo srityje. Išspausdino apie 50 mokslinių, nemažai mokslo populiarinamųjų straipsnių

Nuorodos

¹ Намаюнас Б. Некоторые вопросы биологии корончатой ржавчины овса (Puccinia coronata Cda. var. Аvenae Fraser et Led) и ее физиологические расы в Литовской ССР: Автореферат дис. на соискание учен. степ. канд. биол. наук. – Вильнюс, 1971. – 25 с.

Gimė 1905 m. liepos 4 d. Veiverių miestelyje (Marijampolės apskr.). 1922 m. baigė Marijampolės gimnaziją. 1928 m. baigė Lietuvos universiteto Matematikos gamtos fakultetą.

1926–1930 m. dirbo įvairiose Lietuvos mokyklose. 1930–1935 m. dirbo Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos gamtos fakulteto Botanikos katedroje jaunesniąja asistente. 1935–1940 m. – asistente. 1940 m. – Vilniaus universiteto Matematikos gamtos mokslų fakulteto Augalų sistematikos katedros vyresnioji dėstytoja. 1944–1945 m. – VU Gamtos mokslų fakulteto Aukštesniųjų augalų sistematikos katedros docentė, 1945–1952 m. – vyr. dėstytoja, 1949 – 1952 m. – katedros vadovė. 1952–1968 m. – VU Gamtos mokslų fakulteto Botanikos katedros docentė, 1968–1972 m. – profesorė. 1972–1990 m. VU Gamtos mokslų fakulteto Botanikos ir genetikos katedros profesorė. 1944–1946 m. – Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto docentė, 1946–1950 m. – Lietuvos MA Biologijos instituto Botanikos poskyrio mokslinė bendradarbė.

1942 m. Vilniaus universitete apgynė disertaciją „Genetiškai sistematiški Verbascum ir Celsia genčių tyrinėjimai“¹. 1942 m. suteiktas filosofijos daktarės laipsnis. TSRS Aukščiausioji atestacijos komisija disertacijos ir mokslo laipsnio nepripažino.

Disertaciniame darbe įrodė, kad tūbės ir celsijos augalai priklauso skirtingoms gentims. Pirmą kartą parodė, kad tūbės rūšys gali susidaryti ir tarprūšinės hibridizacijos būdu.

1948 m. Vilniaus universitete apgynė mokslų kandidato disertaciją „Lietuvos TSR adventyvinė flora“². Suteiktas mokslų kandidato laipsnis.

Disertaciniame darbe aprašė 134 svetimžemes augalų rūšis.

1967 m. Vilniaus universitete apgynė mokslų daktaro disertaciją „Genetiniai-sistematiniai (gentys Verbascum ir Celsia), floristiniai sistematiniai (Lietuvos varpiniai) ir geobotaniniai tyrimai“³. Suteiktas mokslų daktarės laipsnis.

Išspausdino apie 125 mokslines publikacijas genetikos, mokslo istorijos, gamtos evoliucijos, floristikos ir augalų sistematikos, fitocenologijos, augalų geografijos, floros ir augalijos apsaugos tema. Su bendradarbiais tyrė Nemuno žemupio lankų florą ir augaliją, Nevėžio žemupio užliejamąsias pievas, Merkio salpos pievas. Sovietų Sąjungoje pradėjo propaguoti Vakarų Europoje įteisintą J. Brauno-Blanquet augalijos tyrimo metodą. Redagavo leidinio „Lietuvos TSR flora“ 1–5 tomus“⁴ bei kartu su kitais redaktoriais 6 tomą. Ištyrė smulkiąsias avinio eraičino (Festuca ovina) rūšis Lietuvoje⁵. Išplėtojo fitogeografinių botanikos tyrimų kryptį, atliko Lietuvos botaninį geografinį rajonavimą⁶.

Publikavo knygas „Botaninė geografija ir fitocenologijos pagrindai“⁷, „Kultūrinių augalų kilmė“⁸, „Augalų pasaulio plėtotė“⁹.

Vilniaus universitete dėstė genetiką, aukštesniųjų augalų sistematiką, augalų geografiją, geobotaniką, Lietuvos florą. Vadovavo trijų disertacijų parengimui.

1968 m. suteiktas profesoriaus mokslo laipsnis.

1959 m. už „Lietuvos TSR fizinės geografijos“ pirmojo tomo skyrių „Lietuvos augalija“ paskirta Lietuvos TSR valstybinė premija.

1985 m. paskirta antroji Lietuvos TSR valstybinė premija.

Dalyvavo Baltijos šalių botanikų ekspedicijose-konferencijose.

Ilgametė VU herbariumo (WI) induočių augalų rinkinių kuratorė, Botanikų draugijos narė.

Mirė 1996 m. balandžio 30 d. Palaidota Vilniuje, Antakalnio kapinėse.

Po mirties sūnus Algis Ivanauskas publikavo M. Natkevičaitės-Ivanauskienės publicistinę atsiminimų knygą „Tiesa skins kelią sau“¹⁰.

Rankraštinis M. Natkevičaitės-Ivanauskienės palikimas saugomas Vilniaus universiteto centriniame archyve, byla K-9961 ir Lietuvos centriniame valstybės archyve, fondas R-450.

Šaltiniai

Naujalis J. R. (ats. red.). Lietuvos augalinio rūbo struktūra: profesorės Marijos Natkevičaitės-Ivanauskienės požiūris. – Vilnius, 2005. – 226 p.

Natkevičaitė-Ivanauskienė Marija. Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 16. – Vilnius, 2009. – p. 88.

Ričkienė A. Botanika Lietuvoje 1944–1965 metais. (Daktaro disertacijos santrauka). – Vilnius, 2003.

Klimavičiūtė J. Botanikos mokslo raida Lietuvoje 1919–1943. – Vilnius, 2002. – 179 p.

Nuorodos

¹ Natkevičaitė M. Genetiškai sistematiški Verbascum ir Celsia genčių tyrinėjimai. – VU Matematikos-Gamtos fakulteto darbai. – 1942. – T. I (XIV). – P. 239–339.

² Natkevičaitė M. Lietuvos TSR adventyvinė flora: Disertacija biologijos mokslų kandidato laipsniui įgyti. – Vilnius, 1948. – 55 p.

³ Наткевичайте-Иванаускене М. Генетико-систематические (роды Verbascum и Celsia), флористо-систематические (злаки Литвы) и геоботанические исследования: Доклад о трудах автора, представл. на соискание учен. степени д-ра биол. наук . – Вильнюс, 1967. – 43 с.

⁴ Minkevičius A. (ats. red.).  Natkevičaitė-Ivanauskienė M. (red.) et al. Lietuvos TSR flora. – Vilnius. – 1959–1976. – T. 1–5.

⁵ Minkevičius A. (ats.red.).  Natkevičaitė-Ivanauskienė M. (red.) et al. Lietuvos TSR flora. – Vilnius. – 1980. – T. 6. – 419 p.

⁶ Drobnys A. (red. pirm.) … [et al.]. Lietuvos TSR atlasas. – Maskva, 1981. – P. 98.

⁷ Natkevičaitė-Ivanauskienė M. Botaninė geografija ir fitocenologijos pagrindai. – Vilnius, 1983. – 280 p.

⁸ Natkevičaitė-Ivanauskienė M. Kultūrinių augalų kilmė. – Vilnius, 1950. – 24 p.

⁹ Natkevičaitė-Ivanauskienė M. Augalų pasaulio plėtotė. – Vilnius, 1957. – 91 p.

¹⁰ Natkevičaitė-Ivanauskienė M. Tiesa skins kelią sau. – Vilnius, 2008. – 304 p.