Lietuvos botanikai XVIII–XXI a., S

Atgal

Lietuvos botanikai XVIII–XXI a., S

Gimė 1978 m. birželio 7 d. Kaune. 1996 m. baigė „Aukuro“ vidurinę mokyklą Kaune. 2001 m. baigė Vytauto Didžiojo universitetą, įgijo biologijos bakalauro laipsnį, 2003 m. – chemijos magistro kvalifikacinį laipsnį. 2008 m. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute ir Aleksandro Stulginskio universitete apgynė daktarės disertaciją „Valgomosios morkos Daukus sativa (Hoffm.) Röhl žydėjimo iniciacijos fiziologiniai ir biocheminiai aspektai“1. 2008 m. suteiktas daktarės laipsnis. Nuo 2014 m. – LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės instituto direktoriaus pavaduotoja mokslui. Nuo 2014 m. – Aleksandro Stulginskio universiteto Agronomijos fakulteto Biologijos ir augalų biochemijos instituto lektorė. Nuo 2016 m. – LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės instituto Augalų fiziologijos laboratorijos vyriausioji mokslo darbuotoja. Nuo 2018 m. – LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės instituto Augalų fiziologijos laboratorijos vedėja. Dirba fotofiziologijos, produktyvumo fiziologijos, augalų metabolizmo tyrimo srityse. Išspausdino 48 mokslinius straipsnius. Publikavo knygas ir knygų dalis: „Fotofiziologinių tyrimų būklė ir jų taikymo perspektyvos augalininkystėje. Studija“2; „Light-emitting diodes (LEDs) for improved nutritional quality“3; „Physiological aspects of biennial bearing by manipulating crop load in apple tree“4; „Interaction between flowering initiation and photosynthesis“5; „Interaction between light quality and tocopherol antioxidant activity“6. Skaitė pranešimus tarptautinėse konferencijose Singapūre, Austrijoje, JAV, Graikijoje, Kinijoje. LMT programų narė ir dalyvė. 2006 m. stažavosi molekulinės biologijos srityje Sodininkystės ir daržininkystės institute, 2017 m. – „Advanced Imaging Techniques from ZEISS“. Nuo 2018 m. – Lietuvos mokslo tarybos ekspertė; mokslo darbų „Sodininkystė ir daržininkystė“ redaktorių kolegijos ir redakcinės mokslinės tarybos narė. Vadovavo ir vadovauja trijų daktaro disertacijų rengimui. 2012–2013 m. paskirta Lietuvos mokslų akademijos stipendija, 2015 m. apdovanota VDU sidabro medaliu už pasiekimus moksle. 2014 m. (su bendraautoriais) už darbų ciklą „Augalų fiziologijos tyrimai: raidos, streso, produktyvumo ir kokybės valdymas (1999–2013)“ paskirta Lietuvos mokslo premija.

Lietuvos augalų fiziologų, Tarptautinės sodininkystės ir daržininkystės mokslo draugijų (ISHS) narė.

Nuorodos

1 Samuolienė G. The physiological and biochemical aspects of flowering initiation in edible carrot (Daucus sativa (Hoffm.) Röhl) = Valgomosios morkos Daucus sativa (Hoffm.) Röhl žydėjimo iniciacijos fiziologiniai ir biocheminiai aspektai : summary of doctoral dissertation. – Akademija (Kauno r.), 2007. – 25 p.

2 Duchovskis P., Brazaitytė A., Samuolienė G., Viršilė A., Vaštakaitė V. Fotofiziologinių tyrimų būklė ir jų taikymo perspektyvos augalininkystėje. Studija. – Vilnius, 2015. – 92 p.

3 Samuolienė G., Brazaitytė A., Vaštakaitė V. Light-emitting diodes (LEDs) for improved nutritional quality. In: Dutta Gupta S. (eds). Light Emitting Diodes for Agriculture. – Singapore (Springer), 2017. – p. 149–190.

4 Samuoliene G., Ceidaite A., Sirtautas R., Kviklys D. Physiological aspects of biennial bearing by manipulating crop load in apple tree. In: Ecology, Ecosystems and Stress: Impacts, Adaptation and Mitigation. Ed. by Rakshit A. – ATINER, 2016. – p. 25–36.

5 Samuoliene G., Duchovskis P. Interaction between flowering initiation and photosynthesis. In: Applied Photosynthesis. Ed. Mohammad Mahdi Najafpour. – In Tech., 2012. – p. 121–140.

6 Samuolienė G., Duchovskis P. Interaction between light quality and tocopherol antioxidant activity. In: Tocopherol: Sources, Uses and Health Benefits. – Publisher: Nova Science Publishers. Inc, 2012. – p. 103–116.

2001 m. Vilniaus universitete ir Botanikos institute apgynė daktarės disertaciją „Sumedėjusių augalų introdukcija Vilniaus universiteto Botanikos sode 1781–2000 metais“1. 2001 m. suteiktas daktarės laipsnis.

Vilniaus universiteto botanikos sodo direktorius, vyresnysis mokslo darbuotojas.

Nuorodos

1 Skridaila A. Sumedėjusių augalų introdukcija Vilniaus universiteto botanikos sode 1781–2000 metais: daktaro disertacijos santrauka. – Vilnius, 2001. – 31 p.

Gimė 1889 m. rugpjūčio 25 d. Panevėžio apskrityje, Linkuvos valsčiuje, Švobiškio kaime. 1906 m. baigė Joniškėlio žemės ūkio mokyklą. 1907–1910 m. mokėsi Panevėžio mokytojų seminarijoje. 1910 m. dirbo Alsių pradžios mokykloje, 1911 m. – Meškuičių pradžios mokyklos vedėju. 1914–1917 m. kariavo Pirmajame pasauliniame kare, carinės Rusijos armijoje. 1918 m. grįžo į Lietuvą, 1919–1920 m. dirbo Pabiržės pradžios mokyklos vedėju, 1920–1925 m. dėstė gamtos mokslus Joniškėlio žemės ūkio mokykloje. 1924–1929 m. mokėsi Vytauto Didžiojo universitete biologijos skyriuje. 1930–1940 m. dirbo Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytoju Klaipėdoje. Nuo 1935 m. dėstė Prekybos institute. Laisvu nuo darbo laiku tyrė Klaipėdos krašto, vėliau ir kitų rajonų augalus. 1940 m. už darbą „Lietuvos rasakilos (Alchemilla) ir jų išsiplatinimas“ (1939)1 jam suteiktas daktaro laipsnis. 1940 m. pradėjo dirbti VU Matematikos-gamtos fakulteto adjunktu, vėliau docentu. 1944–1948 m. dirbo VU Aukštesniųjų augalų sistematikos katedros vedėju, 1948–1963 m. – VU Darvinizmo ir genetikos katedros vedėju. Nuo 1963 m. – Vilniaus universiteto Biochemijos, biofizikos ir genetikos katedros profesorius.

1946 m. suteiktas biologijos mokslų daktaro laipsnis ir profesoriaus vardas.

1944–1947 m. – Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto (VVPI) Gamtos fakulteto dekanas. 1944–1946 m. – VVPI Botanikos katedros vedėjas, 1944–1952 m. – VVPI Botanikos katedros profesorius.

Dėstė kursus: „Aukštesniųjų augalų sistematika“, „Filogenija“, „Augalų geografija“, „Biologijos istorija“, „Darvinizmas“, „Gamtos dėstymo metodika“, „Dekoratyviniai augalai“.

Parašė ir publikavo darbų iš floristikos, sistematikos, augalų geografijos, ekonominės botanikos. Iš floristinių darbų svarbiausias veikalas „Vadovas Lietuvos TSR augalams pažinti“ (1954)2, botanikų vertinamas kaip Lietuvos TSR floros veikalo pagrindas.

Kiti dideli darbai: „Vadovas Lietuvos TSR laukų piktžolėms pažinti“ (1948)3, „Dekoratyviniai vijokliniai ir laipiojantys augalai“ (1960)4. Po autoriaus mirties publikuota: „Lietuvos TSR ąžuolynai“ (1972)5 ir „Vadovas Lietuvos dekoratyviniams medžiams ir krūmams pažinti“ (1974)6.

Aprašė daug naujų formų, varietetų ir rūšių, daugiausia dėmesio skyrė rasakiloms, liepoms, gudobelėms, tuopoms.

Domėjosi mokslo istorija ir botanikos terminija: parašė straipsnių apie senojo Vilniaus universiteto botaniką S. B. Jundzilą, sukūrė nemažai lietuviškų augalų pavadinimų.

1959 m. jam suteiktas Respublikos nusipelniusio mokslo veikėjo vardas, 1965 m. – apdovanotas Lietuvos TSR valstybine premija.

Mirė 1969 m. lapkričio 17 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.

Nuorodos

1 P. Snarskis. Lietuvos rasakilos (Alchemilla) ir jų išsiplatinimas. – Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos-gamtos fakulteto darbai. – 1939. – T. 13/2. – P. 183–341.

2 P. Snarskis. Vadovas Lietuvos TSR augalams pažinti. – Vilnius, 1954. – 906 p.

3 Snarskis  P. Vadovas Lietuvos TSR piktžolėms pažinti. – Vilnius , 1948. – 177 p.

4 P. Snarskis, B. Ribokaitė. Dekoratyviniai vijokliniai ir laipiojantieji augalai. – Vilnius, 1960. – 102 p.

5 P. Snarskis. Lietuvos TSR ąžuolynai. – Vilnius, 1972. – 94 p.

6 P. Snarskis, V. Galinis. Vadovas Lietuvos dekoratyviniams medžiams ir krūmams pažinti. – Vilnius, 1974. – 294 p.

Šaltiniai

* V. Butkus. Profesorius Povilas Snarskis. – Vilnius, 1999. – 109 p.; J. Klimavičiūtė. Botanikos mokslo raida Lietuvoje 1919–1943. – Vilnius, 2002. – 179 p.; A. Ričkienė. Botanika Lietuvoje 1944–1965 metais. (Daktaro disertacijos santrauka). – Vilnius, 2003.

Gimė 1978 m. rugpjūčio 22 d. Vilniuje. 1996 m. baigė Kauno Milikonių vidurinę mokyklą. 2003 m. baigė Lietuvos žemės ūkio universiteto Agronomijos fakulteto agronomijos krypties bakalauro studijas, 2006 m. baigė Lietuvos žemės ūkio universiteto Agronomijos fakulteto agronomijos krypties magistrantūros studijas. Įgijo agronomijos specialybę.

2005–2011 m. – Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės instituto Augalų fiziologijos laboratorijos jaunesnioji mokslo darbuotoja. 2011–2016 m. – mokslo darbuotoja. Nuo 2016 m. – vyresnioji mokslo darbuotoja.

2011 m. Aleksandro Stulginskio universitete apgynė mokslų daktarės disertaciją „Kintančio klimato ir aplinkos veiksnių kompleksinio poveikio žirnių fiziologiniams rodikliams modeliavimas“1. 2011 m. suteiktas mokslo daktarės laipsnis.

Disertaciniame darbe, modeliuojant CO2 koncentracijos ir oro temperatūros parametrus, buvo nustatyta skirtingų genotipų sėjamojo žirnio augalų fiziologinės reakcijos pokyčiai skirtingos substrato drėgmės ir UV-B spinduliuotės poveikyje. Tyrimų rezultatai parodė, kad drėgmės deficitas substrate limitavo žirnių augimo procesus. Drėgmės trūkumo sąlygomis, kaip gynybinė reakcija, pasireiškė suintensyvėjęs fotosintezės pigmentų kaupimasis. Intensyvėjanti UV-B spinduliuotė dėl stiprių asimiliacinio aparato pažeidimų slopino žirnių augimą priklausomai nuo genotipo.

Išspausdino apie 70 mokslinių, 4 populiariuosius straipsnius.

Dalyvavo mokslinėse konferencijose Australijoje, Olandijoje, Graikijoje, Rusijoje, Slovakijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Estijoje, Latvijoje.

2013 m. stažavosi Katalikiško Švenčiausiosios Mergelės universiteto Aplinkos ir žemės ūkio chemijos institute Pjačencoje, 2013, 2015 ir 2017 m. – Visuomeniniame Navaros universitete Pamplonoje, 2018 m. – Lankasterio universitete.

2014 m. apdovanota LMA jaunųjų mokslininkų stipendija.

Šiaurės šalių žemės ūkio mokslininkų draugijos (NJF) narė, Lietuvos fiziologų draugijos narė.

Nuorodos

1 Sakalauskienė S. The modeling of complex impact of changing climate and environmental factors on pea physiological indices = Kintančio klimato ir aplinkos veiksnių kompleksinio poveikio žirnių fiziologiniams rodikliams modeliavimas: summary of doctoral dissertation.  – Kaunas, 2011. – 26 p.

Gimė 1912 m. vasario 25 d. Talkonių kaime (Pasvalio r.). 1956 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją, įgijo sodininko specialybę.

Nuo 1934–1965 m. – VDU Kauno botanikos sodo, Lietuvos MA Biologijos instituto, Lietuvos MA Botanikos instituto sodininkė-gėlininkė, laborantė, jaunesnioji mokslinė bendradarbė. 1965–1988 m. – vyr. mokslo bendradarbė.

1964 m. Lietuvos žemės ūkio akademijoje apgynė mokslų kandidatės disertaciją „Gėlių auginimas. [Spausdinti darbai.  „Primulės“ penkių naujų veislių išvedimas]“1. 1965 m. suteiktas mokslų kandidatės laipsnis. Gėlininkystės klausimais išspausdino 7 mokslinius, daugiau kaip 60 mokslo populiarinamųjų straipsnių. Publikavo knygas: „Gėlių auginimas“2, „Kambariniai dekoratyviniai augalai“3, „Dekoratyvinė sodininkystė“4, „Žydinčios kambarinės gėlės“5 , „Gėlių auginimas“6.

1957 m. Kauno botanikos sode įrengė rožių ekspoziciją, atkūrė alpinių augalų kolekciją. Sukūrė naujas švelniosios raktažolės (Primula malacoides Franch.) veisles: ΄Lietuvaitė΄, ΄Jadvyga΄, ΄Jaunystė΄, ΄Linkėjimai Latvijai΄. 1965 m. suteiktos autorinės teisės (TSRS žemės ūkio ministerija, Maskva). 1976 m. – veislę ΄Pasaka΄. Sukūrė 19 perspektyvių puikiojo bijūno (Paeonia lactiflora Pall.) hibridų. Hibridai ‘Garbė Motinai’, ‘Prof. K. Grybauskas’, ‘Virgilijus’ 1976 m. – rajonuoti, 1979 m. – suteiktos autorinės teisės.

1968 m. suteiktas vyr. mokslo darbuotojos vardas.

1969 m. apdovanota Sodininkų draugijos garbės raštu.

1973 m. paskirta Lietuvos SSR mokslo premija.

1977 m. penkias švelniųjų raktažolių veisles įvertino Anglijos karališkosios sodininkų draugijos taryba.

1979 m. dalyvavo konkurse dėl geriausio gėlyno sudarymo Anglijoje, Braitone. Projektas įvertintas prizu – sidabriniu padėklu.

Buvo „Žinijos“, Lietuvos sodininkų ir selekcininkų draugijų narė.

Buvo viena iš pirmųjų Lietuvos dekoratyvinės sodininkystės specialisčių, želdintoja-dekoratorė ir puokščių kūrėja.

Mirė 1988 m. balandžio 22 d. Kaune. Palaidota Karmėlavos kapinėse.

Šaltiniai

* Tekstą parengė dr. Judita Varkulevičienė. – VDU botanikos sodas. Varkulevičienė J., Mitkuvienė A. Ona Skeivienė – pirmoji profesionali gėlininkė-selekcininkė Lietuvoje. – VDU botanikos sodo raštai, XVI, Kaunas, 2012. – 107–113 p.

Nuorodos

1 Скейвене О. Цветоводство и селекция первоцвета: Автореферат дис. по опубликованным работам на соискание учен. степ. канд. сельскохозяйственных наук. – Каунас, 1965. – 16 с.

2 Skeivienė O. Gėlių auginimas. – Vilnius, 1955. – 206 p.

3 Skeivienė O.  Kambariniai dekoratyviniai augalai. – Vilnius, 1957. – 143 p.

4 Boguševičiūtė A., Lukaitienė M., Navasaitis M., Skeivienė O., Vengeliauskaitė A., Šešelgienė T., Žuklys L. Dekoratyvinė sodininkystė. – Vilnius, 1963. – 406 p.

5 Skeivienė O. Žydinčios kambarinės gėlės. – Vilnius, 1970. – 130 p. (2-asis patais. ir papild. leid.).

6 Skeivienė O. Gėlių auginimas. – Vilnius, 1978. – 165 p. (2-asis leid.).

Gimė 1920 m. sausio 8 d. Lomių kaime (Tauragės apskr.). Baigė Raseinių valstybinę gimnaziją. 1943 m. baigė Žemės ūkio akademijos Agronomijos fakultetą, įgijo agronomo specialybę.

1942–1943 m. – Augalų apsaugos stoties Piktžolių skyriaus asistentas, 1943 m. – Tabako auginimo centro agronomas, 1944–1946 m. – Aniškio tarybinio ūkio agronomas, direktorius. 1947–1953 m. – Lietuvos žemės ūkio akademijos Botanikos ir mikrobiologijos katedros asistentas, vyresnysis dėstytojas, 1953–1955 m. – Augalininkystės katedros vyresnysis dėstytojas, 1955–1961 m. – Žemdirbystės katedros vyresnysis dėstytojas, 1961–1990 m. – docentas, 1990–2004 m. – profesorius, nuo 2004 m. – profesorius emeritas. 1956–1957 m., 1962–1968 m., 1974–1992 m. – Žemdirbystės katedros vadovas.

1958 m. Lietuvos žemės ūkio akademijoje apgynė mokslų kandidato disertaciją „Lietuvos TSR pasėlių augalija, jos reikšmė agronominei dirvožemio charakteristikai ir kovos su piktžolėmis organizavimui“1. 1958 m. suteiktas mokslų kandidato laipsnis. Nostrifikuotas daktaru. [1993/1994 m.] nostrifikuotas daktaro laipsnis.

Dirbo žemdirbystės, herbologijos, floristikos srityse. Išspausdino apie 300 mokslinių ir mokslo populiarinamųjų, 500 publicistinių straipsnių. Publikavo mokslines ir metodines knygas iš žemdirbystės ir agronomijos, botanikos srities: „Vadovas varpinėms ir ankštinėms žolėms pažinti“2, „Piktžolių apskaita ir laukų piktžolėtumo kartografavimas“3. Leidinio „Lietuvos TSR flora“ 2, 3, 4, 5, 6 tomų bendraautoris4. Vadovavo 25 disertacinių darbų parengimui. 1965 m. suteiktas Lietuvos nusipelniusio agronomo vardas. 1990 m. suteiktas profesoriaus pedagoginis mokslo vardas. 1966 m. (su bendraautoriais) už „Lietuvos TSR flora“ I–III tomus paskirta Lietuvos mokslo premija. 1994 m. suteiktas Lietuvos žemės ūkio akademijos garbės daktaro (Doctor honoris causa) vardas. 2004 m. – profesoriaus emerito vardas, 1998 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinas. 1989–1993 m. – Lietuvos žemės ūkio akademijos tarybos pirmininkas. 1991–1996 m. ir 2003–2007 m. – Lietuvos mokslo tarybos narys. 1991–2000 m. – Žemės ūkio rūmų pirmininkas, nuo 2000 m. – garbės pirmininkas. Mokslo populiarinamųjų žurnalų „Mūsų gamta“, „Žemės ūkis“ redakcinės kolegijos narys. Buvo Lietuvos herbologų draugijos valdybos pirmininkas (1999–2007 m.), Lietuvos agronomų sąjungos valdybos narys, Lietuvos botanikų draugijos narys, LŽŪ universiteto profesorių klubo „Scientia“ narys, visuomeninės organizacijos Sambūrio „Patirtis“ narys, Lietuvos tautininkų sąjungos garbės narys ir garbės teismo pirmininkas, Europos herbologų draugijos (EWRS), Tarptautinės žemės dirbimo tyrimų organizacijos (ISTRO) narys, Tarptautinės informavimo akademijos tikrasis narys.

Mirė 2007 m. rugpjūčio 24 d. Kaune, palaidotas Karmėlavos kapinėse.

Šaltiniai

* A. Motuzas. Profesorius Antanas Stancevičius: apie gyvenimą, žmones ir save. – Kaunas, 2010. – 460 p.

Nuorodos

1 Станцявичюс А. Растительность посевов Литовской ССР, ее значение для агрономической характеристики почв и организации борьбы с сорняками: Автореферат дис. на соискание учен. степени канд. сельскохозяйственных наук. – Каунас, 1958. – 43 с.

2 A. Petkevičius, A. Stancevičius. Vadovas varpinėms ir ankštinėms žolėms pažinti. – Vilnius, 1970. – 380 p.

3 A. Stancevičius. Piktžolių apskaita ir laukų piktžolėtumo kartografavimas. – Vilnius, 1979. – 37 p.

4 A. Minkevičius (red.). Lietuvos TSR flora. 2–6 t. – Vilnius, 1963–1980.

Gimė 1927 m. rugsėjo 23 d. Obeliuose (Rokiškio apskr.). 1946 m. baigė Rokiškio gimnaziją. 1951 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją, įgijo agronomo specialybę.

1952–1955 m. – Lietuvos MA Geologijos ir geografijos instituto aspirantas, 1956–1963 m. – Fizinės geografijos ir kartografijos sektoriaus vyresnysis mokslinis bendradarbis, 1963 m. – Zoologijos-parazitologijos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis. 1964–1994 m. – Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Botanikos katedros docentas.

1955 m. Lietuvos MA Biologijos institute apgynė mokslų kandidato disertaciją „Pelkių sandaros ryšiai su apypelkio reljefu ir dirvožemiu Rytų Lietuvos ežeringose aukštumose“1. 1956 m. suteiktas mokslų kandidato laipsnis.

Išspausdino apie 90 mokslinių straipsnių.

Publikavo knygą „Etninės paleogeografijos pradmenys: baltiškųjų kraštavardžių kilmės mįslės“2.

1977 m. stažavosi Maskvos pedagoginiame institute.

VVPI dėstė augalų sistematiką, augalų geografiją, geobotaniką, bendrąją ekologiją ir fitocenologiją, vedė laboratorinius darbus ir lauko praktikas, Vilniaus universitete dėstė pelkėtyrą, Kauno politechnikos institute – pelkių geobotaniką, 1961 m. suteiktas vyresniojo mokslinio bendradarbio mokslinis vardas, 1965 m. – docento.

1959 m. už darbą „Lietuvos TSR fizinė geografija“ (I dalis) su bendraautoriais paskirta Lietuvos TSR valstybinė premija.

Buvo „Žinijos“, SSRS botanikų draugijos, LTSR geografinės draugijos narys.

Leidinio „Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija“ redaktorius-konsultantas.

Nuorodos

1 Сейбутис А. Взаимосвязь строения болот с окружающим их рельефом и почвой в озерных возвышенностях восточной Литвы: Автореферат дис. на соискание учен. степ. канд. биол. наук. – Вильнюс, 1955. – 24 с.

2 Seibutis A. Etninės paleogeografijos pradmenys: baltiškųjų kraštavardžių kilmės mįslės. – Vilnius, 2002. – 113 p.

Gimė 1931 m. lapkričio 7 d. Aleknonių kaime (Alytaus r.). 1951 m. baigė Vilniaus Salomėjos Nėries v. vidurinę mokyklą.

1956 m. baigė Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą, įgijo biologės-botanikės, vidurinės mokyklos biologijos ir chemijos mokytojos specialybę.

1957–1959 m. – Lietuvos MA Biologijos instituto laborantė, jaunesnioji mokslo darbuotoja. 1959–1990 m. – Lietuvos MA Botanikos instituto, 1990–2000 m. – Botanikos instituto jaunesnioji mokslinė bendradarbė, vyresnioji mokslo darbuotoja.

1964 m. Vilniaus universitete apgynė mokslų kandidatės disertaciją „Peronosporales eilės grybai Lietuvoje“.

1989 m. SSRS MA V. Komarovo v. Botanikos institute apgynė daktaro disertaciją „Pabaltijo Peronosporales eilės grybai“.

Disertaciniuose darbuose apibendrino Baltijos šalyse surinktus duomenis apie Peronosporales eilės grybus. Nustatė 189 peronosporinių grybų rūšis. Išaiškino 342 rūšis augalų šeimininkų, kuriuos jie parazituoja. Taip pat nagrinėjo įvairius šių obligatinių parazitų ekologijos, biologijos klausimus, sudarė chorologinę jų charakteristiką. 1993 m. nostrifikuota daktare.

Tyrė peronosporiečius, anamorfinius grybus – Coelomycetes (Sphaeropsidales eilė), aiškinantis įvairius jų sistematikos, ekologijos ir biologijos klausimus.

Išspausdino 62 mokslinius, 25 mokslo populiarinamuosius straipsnius.

Viena ir su bendraautoriais publikavo knygas: „Peronosporiniai Pabaltijo grybai“1, „Lietuvos grybai. I. Gleivūnai (Myxomycota), Peronosporiečiai (Peronospsorales)“2.

Dalyvavo mokslinėse ekspedicijose Estijoje ir Latvijoje.

Dalyvavo Baltijos šalių mikologų ir lichenologų konferencijose Latvijoje, Estijoje, konferencijose Rusijoje, I-ajame tarptautiniame mikologų kongrese Didžioje Britanijoje.

Stažavosi SSRS MA V. Komarovo v. Botanikos institute.

2001 m. (su bendraautoriais) už darbų ciklą „Lietuvos makromicetų ir augalų parazitinių mikromicetų įvairovės įvertinimas (1991–2000 m.)“ paskirta Lietuvos mokslo premija.

Lietuvos mikologų, Lietuvos botanikų draugijų narė.

Buvo daugiatomio leidinio „Lietuvos grybai“ redkolegijos narė.

Buvo Botanikos instituto Mokslinės tarybos narė.

Nuorodos

1 Stanevičienė S. Peronosporiniai Pabaltijo grybai. – Vilnius, 1984. – 207 p. (rusų k.).

2 Mazelaitis J., Stanevičienė S. Lietuvos grybai. I. Gleivūnai (Myxomycota), Peronosporiečiai (Peronosporales). – Vilnius, 1995. – 291 p.

Gimė 1969 m. kovo 30 d. Jašiūnuose, Šalčininkų r. 1987 m. baigė Baltosios Vokės vidurinę mokyklą. 1992 m. baigė Vilniaus universiteto Chemijos fakultetą, įgijo chemikės-biochemikės specialybę. 1992–1993 m. – Vilniaus universiteto Pediatrijos centro jaunesnioji mokslo darbuotoja, 1996–1999 m. – Botanikos instituto Genetikos laboratorijos jaunesnioji mokslo darbuotoja, 2002–2006 m. – mokslo darbuotoja, 2006–2009 m. – vyresnioji mokslo darbuotoja. 2010–2015 m. – Gamtos tyrimų centro vyresnioji mokslo darbuotoja, nuo 2014 m. – Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Genetikos laboratorijos vadovė, nuo 2015 m. – vyriausioji mokslo darbuotoja. 2008–2014 m. – Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentė, nuo 2015 m. – profesorė.

2002 m. Botanikos institute apgynė daktarės disertaciją „Mielių Saccharomyces cerevisiae rekombinantinių plazmidžių struktūrinių elementų reikšmė K2 preprotoksino geno raiškai“1. 2002 m. nostrifikuota daktare.

Disertaciniame darbe atskleidė Saccharomyces cerevisiae K2 preprotoksino geno raiškos ypatumus, pademonstravo atsparumo toksinui moduliavimo galimybes. Genų inžineriniais metodais sukonstravo rekombinantinės plazmidinės DNR, koduojančios modifikuotus preprotoksino genus ir sąlygojančios laukiniam mielių kamienui prilygstantį kilerinio baltymo produkcijos lygį.

Išspausdino 46 mokslinius straipsnius. Su bendraautoriais publikavo skyrius knygose: „Current Protocols in Microbiology“2, „Methods in Molecular Biology“3.

Vadovavo trijų mokslų daktaro disertacijų parengimui.

Dalyvavo mokslinėse konferencijose Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Šveicarijoje, Baltarusijoje, JAV, Kanadoje, Čekijoje, Portugalijoje, Moldovoje.

2003–2005 m. stažavosi Kentukio universitete, 2010 m. – Lundo universitete, 2011 m. – Laisvajame Briuselio universitete, 2015 m. – Čekijos gyvybės mokslų centre.

Vilniaus Gedimino technikos universitete dėsto genų inžineriją.

2001 m. suteikta Europos Komisijos, FEBS jaunųjų mokslininkų kelionių stipendijos, 2004, 2005 m. – Amerikos virusologų draugijos stipendija, 2011 m. – Europos molekulinių biologų organizacijos (EMBO) stipendija.

Lietuvos biochemikų, Lietuvos mikrobiologų draugijų narė, Amerikos mikrobiologų draugijos narė. Buvo Amerikos virusologų draugijos narė.

Dalyvauja disertacijų gynimo tarybose, Welcome Trust, Sciex, Lietuvos mokslo tarybos projektų ir doktorantūrų vertinimo ekspertė, buvo botanikos krypties doktorantūros komiteto narė.

Nuorodos

1 Servienė E. Mielių Saccharomyces cerevisiae rekombinantinių plazmidžių struktūrinių elementų reikšmė K2 preprotoksino geno raiškai. – Vilnius, 2002. – 40 p. (anglų k.).

2 Pogany J., Panavas T., Serviene E., Nawaz-Ul-Rehman M.S., Nagy P.D. A high-through put approach for studying virus replication in yeast. Current Protocols in Microbiology. – NY, 2010: Chapter 16: 1–16.

3 Panavas T., Serviene E., Pogany J., Nagy P.D. Genome-wide screens for identification of host factors in viral replication. Methods in Molecular Biology – Clifton, N. J., 2008. – 451: 615–624.

Gimė 1950 m. balandžio 14 d. Vilniuje. 1969 m. baigė Buivydiškių tarybinio ūkio technikumą. 1975 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademijos Agronomijos fakultetą, įgijo mokslinės agronomės specialybę. 1969–1973 m. – Lietuvos MA Botanikos instituto Augalinių resursų sektoriaus vyr. laborantė, 1973–1974 m. – Vaistinių-techninių augalų bazės vedėja, 1974–1975 m. – Augalinių resursų sektoriaus vyr. laborantė, 1975–1976 m. – Kraštovaizdžio ekologijos sektoriaus vyr. laborantė, 1976 m. – inžinierė, 1976–1981 m. – aspirantė, 1981–1986 m. – vyr. laborantė, 1986–1992 m. – jaunesnioji mokslinė bendradarbė, 1992–2002 m. – Botanikos instituto Kraštovaizdžio ekologijos laboratorijos mokslinė bendradarbė, 2002–2006 m. – jaunesnioji mokslo darbuotoja.

1991 m. Botanikos institute apgynė mokslų kandidatės disertaciją „Floristiniai ir fitogeografiniai Lietuvos aukštumų ežerų ypatumai“1. 1991 m. suteiktas mokslų kandidatės laipsnis. 1993 m. nostrifikuotas daktarės laipsnis.

Disertaciniame darbe, atlikus 170 ežerų, esančių keturiose Lietuvos aukštumose, floros inventorizaciją, nustatyta, kad augalų rūšių skaičius ir sintaksonominės ypatybės priklauso nuo edafinių ir orografinių sąlygų. Gausiausia rūšių yra fragmentinio-juostinio užžėlimo tipo ežeruose, o mažiausia – liūniniuose. Nustatyta, kad boreotemperatinių ir okeaninių rūšių floristinis reikšmingumas Žemaičių ir Aukštaičių aukštumų ežeruose yra didesnis negu Dzūkų ir Sūduvos aukštumų ežeruose, kuriuose didesnės reikšmės turi temperatinės-submeridianinės ir kontinentinės rūšys. Fragmentinio ir fragmentinio-juostinio užžėlimo tipo ežerams būdingos zoninės augalijos rūšys, o dėl juostinio-ištisinio ir liūninio užžėlimo tipo ežerų augalijos kaitų rūšių sudėtis ir sintaksonominės struktūros tampa skurdesnės.

Išspausdino apie 25 mokslinius straipsnius, 15 mokslo populiarinamųjų straipsnių.

Dalyvavo mokslinėse konferencijose Rusijoje, Estijoje, Latvijoje.

Buvo Lietuvos hidrobiologų, Lietuvos botanikų, Lietuvos kraštovaizdžio ekologijos, Lietuvos gėlininkų draugijų narė.

Mirė 2006 m. spalio 23 d. Palaidota Vilniuje, Kairėnų kapinėse.

Nuorodos

1 Cтяпанавичене В. В. Флористико-фитогеографические особенности озер возвышенной Литвы: Автореферат дис. на соискание учен. степ. канд. биол. наук. – Вильнюс, 1991. – 25 с.

Gimė 1928 m. kovo 14 d. Marijampolėje. 1945 m. baigė Marijampolės Rygiškių Jono berniukų gimnaziją. 1951 m. baigė Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Gamtos fakultetą, įgijo vidurinės mokyklos biologijos ir chemijos mokytojo kvalifikaciją.

1951–1954 m. – Klaipėdos 1-osios vid. mokyklos direktorius, 1954–1957 m. – Lietuvos MA Biologijos instituto aspirantas, 1957–1959 m. – jaunesnysis mokslinis bendradarbis, 1959–1969 m. – Lietuvos MA Botanikos instituto Augalų fiziologijos laboratorijos vyresnysis mokslinis bendradarbis, 1969–1978 m. – Augalų mutagenezės laboratorijos vyresnysis mokslinis bendradarbis ir vadovas, 1978–1980 m. – vyresnysis mokslinis bendradarbis, 1980–1981 m. – Botanikos instituto Mokslinės informacijos grupės vadovas, 1981–1992 m. – Informacinio-patentinio sektoriaus vadovas, 1992 m. – Ląstelių inžinerijos laboratorijos vyresnysis mokslinis bendradarbis.

1958 m. Vilniaus universitete apgynė biologijos mokslų kandidato disertaciją „Sinapis alba L. ir Brassica juncea L. fitoncidų dinamika ir jų biologinė reikšmė“1. 1958 m. suteiktas mokslų kandidato laipsnis. 1993 m. nostrifikuotas daktaro laipsnis.

Disertaciniame darbe apibendrino dviejų plačiai kultivuojamų Cruciferae šeimos eterinių aliejinių augalų – Sinapis alba L. ir Brassica juncea – fitoncidų tyrimus. Nustatė fitoncidų dinamiką paminėtų augalų organuose vegetacijos periodo eigoje, išaiškino jų cheminę prigimtį, biosintezės bei susikaupimo atskirose augalų dalyse priklausomybę nuo aplinkos faktorių. Ištyrė į aplinką išskiriamų fitoncidų poveikį kitiems biologiniams objektams. Išryškino fitoncidų biologinę reikšmę ir jų praktinio panaudojimo aspektus. Išspausdino apie 120 mokslinių ir populiariųjų straipsnių. Publikavo pažintinę knygelę „Fitoncidai ir jų reikšmė“2.

Dalyvavo mokslinėse konferencijose buvusioje SSRS.

1959 m. stažavosi SSRS MA Botanikos institute, 1960 m. – Leningrado valst. universiteto Botanikos katedroje, 1962 ir 1975 m. – SSRS MA Augalų fiziologijos institute, 1965 m. – Maskvos valstybinio M. V. Lomonosovo v. universiteto Gamtos fakulteto Biochemijos katedroje, 1970 m. – SSRS MA Biochemijos institute, 1973 m. – SSRS Maskvos MA Cheminės fizikos institute, 1975 m. – SSRS Timiriazevo v. ŽŪMA Taikomosios molekulinės biologijos ir genetikos institute.

Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute dėstė bendrąją biologiją, augalų fiziologiją.

Vadovavo devynių disertacinių darbų parengimui.

1961 m. suteiktas augalų fiziologijos specialybės vyresniojo mokslinio bendradarbio mokslinis vardas.

Buvo Visasąjunginės botanikų, Lietuvos augalų fiziologų, Lietuvos biochemikų, Visasąjunginės Vavilovo genetikų, „Žinijos“ draugijų narys.

Buvo Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto mokslinės tarybos moksliniams laipsniams teikti narys, Lietuvos MA Botanikos instituto Mokslinės tarybos narys, Patentinės-licencinės tarybos pirmininko pavaduotojas, Mokslinių publikacijų ekspertų komisijos narys.

Nuorodos

1 Славенас И. Динамика и биологическая роль фитонцидов Sinapis alba L. и Brassica jungea L.: Автореферат дис. на соискание учен. степ. канд. биол. наук. – Вильнюс, 1958. – 29 с.

2 Slavėnas J. Fitoncidai ir jų reikšmė. – Vilnius, 1960. – 56 p.

Gimė 1938 m. sausio 13 d. Digrių kaime (Kauno r.). 1955 m. baigė Kauno 14-ąją vidurinę mokyklą. 1961 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademijos Agronomijos fakultetą, įgijo mokslinio agronomo specialybę.

1961–1963 m. – Lietuvos žemdirbystės instituto Rumokų bandymų stoties jaunesnysis mokslinis bendradarbis, 1963–1966 m. – Lietuvos MA Botanikos instituto Fitopatogeninių mikroorganizmų biologijos sektoriaus aspirantas, 1966–1968 m. – jaunesnysis mokslinis bendradarbis, 1968–1980 m. – vyresnysis mokslinis bendradarbis, 1980–1996 m. – Fitovirusų laboratorijos vyresnysis mokslinis bendradarbis, 1996–2010 m. – Botanikos instituto Fitovirusų laboratorijos vyriausiasis mokslo darbuotojas, 1997–2010 m. – Fitovirusų laboratorijos vadovas. 2010–2015 m. – Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Fitovirusų laboratorijos vyriausiasis mokslo darbuotojas ir vadovas. 1987–1992 m. – Botanikos instituto direktoriaus pavaduotojas moksliniam darbui, 1992–1997 m. – Botanikos instituto tarybos pirmininkas.

1967 m. Sąjunginiame augalų apsaugos mokslo tyrimų institute apgynė mokslų kandidato disertaciją „Pagrindinės ankštinių augalų virusinės ligos Lietuvos TSR ir kovos priemonių su jomis pagrindimas“1. 1967 m. suteiktas mokslų kandidato laipsnis. 1993 m. nostrifikuotas daktaro laipsnis.

1994 m. Botanikos institute apgynė habilituoto mokslų daktaro disertaciją „Ankštinių augalų virusinių ir geltos tipo ligų sukėlėjai Lietuvoje“2. 1994 m. suteiktas habilituoto daktaro laipsnis.

Disertaciniame darbe pateikė ankštinius augalus pažeidžiančių virusų apžvalgą. Identifikavo Lietuvoje ankštiniuose augaluose aptinkamus virusus: pupelių paprastosios mozaikos, pupelių geltonosios mozaikos, žirnių deformuojančios mozaikos, žirnių paprastosios mozaikos, pupų tikrosios mozaikos, ankštinių geltos, raudonųjų dobilų priegyslinės mozaikos, agurkų mozaikos. Aprašė ir kitus nevisai identifikuotus virusus daugiamečiuose ankštiniuose augaluose. Nustatė identifikuotų virusų plitimo gamtoje būdus, virusus platinančias amarų rūšis, išskyrė virusus, plintančius per augalų sėklas. Pateikė rekomendacines priemones, apribojančias virusinių augalų ligų plitimą.

Dirbo fitovirusologijos srityje. Išspausdino apie 180 mokslinių, nemažai mokslo populiarinamųjų straipsnių. Pateikė daugiau nei 10 racionalizacinių pasiūlymų. Su bendraautoriais publikavo knygas: „Virusinės augalų ligos“3, „Augalų virusinių ligų tyrimai Lietuvoje“4, vienas publikavo monografiją  „Augalų gelta ir jos sukėlėjai“5.

Vadovavo keturių disertacinių darbų parengimui.

1973 m. dalyvavo mokslinėje ekspedicijoje Kronockio draustinyje, Kamčiatkoje.

Dalyvavo mokslinėse konferencijose Slovakijoje, Škotijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Italijoje, Suomijoje, Turkijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Danijoje.

1972 m. stažavosi Čekoslovakijos MA Virusologijos institute, 1972 m. – Čekoslovakijos MA Eksperimentinės botanikos institute, 1989 m. – Vageningeno augalų apsaugos institute, 1996 m. – USDA mokslinių tyrimų centro Augalų mokslo institute, 2005 m. – Norvegijos augalų mokslinio tyrimo instituto Augalų apsaugos centre.

Lietuvos žemės ūkio universitete ir Vilniaus pedagoginiame universitete dėstė fitovirusologiją.

1974 m. suteiktas vyresniojo mokslinio bendradarbio mokslinis vardas.

2002–2003 m. suteikta aukščiausiojo laipsnio valstybės stipendija.

Buvo „Žinijos“, Gamtos apsaugos, Knygos bičiulių, Visasąjunginės Popovo, Išradėjų ir racionalizatorių draugijų narys. Yra Lietuvos mikrobiologų, Lietuvos fitopatologų draugijų ir Mokslininkų sąjungos narys.

1996 m. įkūrė Lietuvos fitopatologų draugiją, jos pirmininkas yra iki šiol. 1975–1989 m. buvo Tarptautinės ankštinių augalų virusų tyrimo grupės narys.

Žurnalų „Botanica Lithuanica“ ir „Žemdirbystė“ redkolegijų narys.

1979–1986 m. buvo SSRS MA VINITI žurnalo „Biologija“ referentas. Šiam žurnalui paruošė apie 800 referatų.

Nuorodos

1 Станюлис Ю. Основные вирусные болезни бобовых культур в Литовской ССР и обоснование мер борьбы с ними: Автореферат дис. на соискание учен. степ. канд. биол. наук. – Ленинград, 1967. – 19 с.

2 Станюлис Ю. Возбудители вирусных и виросоподобных болезней бобовых растений в Литве = Ankštinių augalų virusinių ir geltos tipo ligų sukėlėjai Lietuvoje: габилитационная работа естественных наук. – Вильнюс, 1994. – 75 p.

3 Minkevičius A., Staniulis J., Stasevičius Z., Šimkūnas R., Vinickas Z. Virusinės augalų ligos. – Vilnius, 1967. – 100 p.

4 Šimkūnas R., Stasevičius Z., Rančelienė Ž., Staniulis J., Makutėnaitė M., Dėdinas A. Augalų virusinių ligų tyrimai Lietuvoje. – Vilnius, 1973. – 110 p.

5 Staniulis J. Augalų gelta ir jos sukėlėjai. – Vilnius, 1988. – 122 p.

Gimė 1955 m. spalio 11 d. Ramošiškių kaime (Trakų r.). 1973 m. baigė Onuškio vidurinę mokyklą. 1978 m. baigė Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą, įgijo biologės, biologijos ir chemijos dėstytojos specialybę.

1978–1982 m. – Lietuvos MA Botanikos instituto Floros ir geobotanikos laboratorijos vyr. laborantė, 1986–1992 m. – jaunesnioji mokslinė bendradarbė, 1992–1994 m. – mokslinė bendradarbė, 1994–2010 m. – vyresnioji mokslo darbuotoja. Nuo 2010 m. – Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Floros ir geobotanikos laboratorijos jaunesnioji mokslo darbuotoja.

1992 m. Botanikos institute apgynė mokslų kandidatės disertaciją „Lietuvos vidutinių ir mažųjų upių augalijos charakteristika“1.1993 m. nostrifikuotas daktarės laipsnis.

Disertaciniame darbe, remdamasi 1170-ies augalų bendrijų iš 50-ies upių aprašymais, atliko upių augalijos klasifikaciją pagal Braun-Blanquet sistemą. Pateikė floristinę ir ekologinę charakteristiką 26-ių asociacijos rango ir 2-jų neapibrėžto rango bendrijų, priklausančių 7-ioms sąjungoms, 3-ims eilėms, 3-jose augalijos klasėse. Viena asociacija aprašyta pirmą kartą, septynios – pirmą kartą Lietuvoje.

Išspausdino virš 20 mokslinių ir nemažai mokslo populiarinamųjų straipsnių. Su bendraautoriais publikavo knygas: „Aukštadvario apylinkių augmenija“2, „Lietuvos augalija. Pievos“3, „Baltijos šalių flora“ 2 ir 3 tomus4, „Lietuvos raudonoji knyga“5, „Lietuvos raudonoji knyga“6, „Lietuvos raudonoji knyga. Augalų bendrijos“7, „Europinės svarbos buveinės Lietuvoje“8, „Charophytes of the Baltic Sea“9, „Biodiversity in Relation to Vegetation Zones in Europe“10, „EB svarbos natūralių buveinių inventorizavimo vadovas“11, „Pūslėtosios aldrūnės (Aldrovanda vesiculosa) apsaugos planas“12, „Lietuvos griežtai saugomos rūšys“13, „Europos Bendrijos svarbos rūšių monitoringo metodikos. Žinduoliai, žuvys, varliagyviai, ropliai, moliuskai, vabzdžiai ir augalai“14.

Vadovavo vieno disertacinio darbo parengimui.

1998 ir 2001 m. stažavosi Greifsvaldo universitete, 2002 m. – Kopenhagos universitete, 2011 m. – Poznanės Adomo Mickevičiaus universitete.

Dalyvavo mokslinėse konferencijose Rusijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Ispanijoje, Latvijoje, Makedonijoje, Argentinoje, Kazachstane.

Vilniaus universitete dėstė kursą „Vandens augalų tyrimų metodai“.

Tarptautinės maurabragūnų tyrinėtojų draugijos narė.

Daugiau kaip 50 straipsnelių daugiatomiame leidinyje „Visuotinė Lietuvos enciklopedija“ autorė.

Nuorodos

1 Синкявичене З. Характеристика растительности средних и малых рек Литвы = Lietuvos vidutinių ir mažųjų upių augalijos charakteristika : Автореферат дис. на соискание учен. степ. канд. биол. наук. – Вильнюс, 1992. – 28 p.

2 Balevičienė J., Biveinis A., Gudžinskas Z., Jukonienė I., Krupickas R., Lazdauskaitė Ž., Matulevičiūtė D., Patalauskaitė D., Rašomavičius V., Sinkevičienė Z., Venckus Z. Aukštadvario apylinkių augmenija. – Vilnius, 1994. – 294 p.

3 Balevičienė J., Kizienė B., Lazdauskaitė Ž., Patalauskaitė D., Rašomavičius V., Sinkevičienė Z., Tučienė A., Venckus Z. Lietuvos augalija. Pievos. – Kaunas–Vilnius, 1998. – 269 p.

4 Lietuvos bendraautoriai: Balevičienė J., Butkus V., Gudžinskas Z., Jankevičienė R., Kizienė B., Lapelė M., Lazdauskaitė Ž., Lekavičius A., Murkaitė R., Rašomavičius V., Sinkevičienė Z., Stancevičius A., Tučienė A. Flora of the Baltic Countries, Volume 2: Compendium of Vascular Plants [English / Russian].  – Tartu, 1996. – 372 p. Lietuvos bendraautoriai: Balevičienė J., Gudžinskas Z., Jankevičienė R., Jurkuvienė M., Kizienė B., Lazdauskaitė Ž., Lekavičius A., Matulevičiūtė D., Patalauskaitė D., Rašomavičius V., Ryla M., Sinkevičienė Z. (red. Kuusk V., Tabaka L., Jankevičienė R.). Flora of the Baltic Countries, Volume 3: Compendium of Vascular Plants [English / Russian]. – Tartu, 2003. – 405 p. (rusų, anglų k.).

5 Lietuvos raudonoji knyga. – Vilnius, 1992. – 364 p.

6 Rašomavičius V. (red.). Lietuvos raudonoji knyga. – Vilnius, 2007. – 799 p.

7 Balevičienė J., Balevičius A., Grigaitė O., Patalauskaitė D., Rašomavičius V., Sinkevičienė Z., Stankevičiūtė J. Lietuvos raudonoji knyga. Augalų bendrijos. – Vilnius, 2000. – 153 p.

8 Rašomavičius V., Sinkevičienė Z., Balsevičius A., Čiuplys R., Patalauskaitė D., Olenin S., Daunys D. Europinės svarbos buveinės Lietuvoje. – Vilnius, 2001. – 138 p.

9 Anderson J., Blindow I. (ed.), Blumel C., Dekere Z., Garniel A., Henricson C., Koistinen M., Kuster A., Mannschreck B., Martin G., Mathiesen L., Munsterhjelm R., Nielsen R., Schneider S., Schubert H. (ed.), Schubert M., Sinkeviciene Z., Torn K., Urbaniak J., Zhakova L. Charophytes of the Baltic Sea. – Gantner Verlag, 2003. – 326 p. (anglų k.).

10 Lietuvos bendraautoriai: Čiuplys R., Jukonienė, I., Karpavičienė B., Iršėnaitė R., Kutorga E., Matulevičiūtė D., Rašomavičius V., Ryla M., Sinkevičienė Z., Stankevičiūtė J., Stončius D. Biodiversity in Relation to Vegetation Zones in Europe. – Łódź, 2005. – 204 p.

11 Balsevičius A., Čiuplys R., Jukonienė I., Matulevičiūtė D., Patalauskaitė D., Rašomavičius V. (red.), Sinkevičienė Z., Uselis V. EB svarbos natūralių buveinių inventorizavimo vadovas. – Vilnius, 2012.

12 Sinkevičienė Z., Gudžinskas Z. Pūslėtosios aldrūnės (Aldrovanda vesiculosa) apsaugos planas. – Vilnius, 2012. 10.

13 Baranauskas K., Dagys M., Gudžinskas Z., Iršėnaitė R., Ivinskis P., Jukonienė I., Juškaitis R., Kesminas V., Kutorga E., Matulevičiūtė D., Motiejūnaitė J., Patalauskaitė D., Rašomavičius V., Rimšaitė J., Sinkevičienė Z., Uogintas D. „Lietuvos griežtai saugomos rūšys“. Vilnius, 2015. – 111p.

14 Balčiauskas L., Baranauskas K., Ferenca R., Gudžinskas Z., Gurskas A., Ivinskis P., Kesminas V., Ložys L., Rimšaitė J. (sud.), Sinkevičienė Z., Staponkus R., Steponėnas A., Trakimas G., Virbickas T. Europos Bendrijos svarbos rūšių monitoringo metodikos. Žinduoliai, žuvys, varliagyviai, ropliai, moliuskai, vabzdžiai ir augalai. Vilnius, Gamtos tyrimų centras ir Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos. – Vilnius, 2016. – 404 p.

Gimė 1949 m. kovo 5 d. Bikėnų kaime (Ignalinos r.). 1967 m. baigė Dūkšto vidurinę mokyklą. 1971 m. baigė Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą, įgijo biologės specialybę.

1971–1975 m. – Lietuvos MA Botanikos instituto Augalinių resursų sektoriaus vyr. laborantė, 1975–1980 m. – inžinierė, 1980–1992 m. – vyr. laborantė, jaunesnioji mokslinė bendradarbė, 1992–1996 m. – Botanikos instituto Ekonominės botanikos laboratorijos asistentė, mokslinė bendradarbė, 1996–2001 m. – vyr. mokslo darbuotoja, 2001–2010 m. – vyr. mokslo darbuotoja ir Eksperimentinės mokslinės bazės vedėja, nuo 2010 m. – Gamtos tyrimų centro Lauko tyrimų stoties vedėja.

1992 m. Botanikos institute apgynė mokslų daktarės disertaciją „Mėlynės (Vaccinium myrtillus L.) biologinė ir biocheminė charakteristika Lietuvoje“1. 1993 m. nostrifikuotas daktarės laipsnis.

Disertaciniame darbe pateikė duomenis apie mėlynės paplitimą Lietuvoje, vystymąsi ir derėjimą skirtingose augavietėse, vidurūšinį kintamumą, varietetų uogų ir lapų cheminius skirtumus. Nustatė uogų cheminės sudėties pokyčius joms nokstant. Tyrė vegetatyvinį ir generatyvinį dauginimąsi bei sėjinukų augimą ir vystymąsi.

Dirba ekonomiškai naudingų augalų tyrimo srityje. Išspausdino apie 50 mokslinių, 25 mokslo populiarinamuosius straipsnius. Su bendraautoriais publikavo knygas: „Plantacinių miškų veisimo, auginimo ir naudojimo rekomendacijos“2, „Šilauogės, bruknės, spanguolės – sode ir ant stalo“3.

Dalyvavo mokslinėse konferencijose Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje.

Ilgametė Lietuvos mokslininkų sąjungos narė.

Buvo sodininkų žurnalo „Sodo kraitė“ redkolegijos narė.

Dalyvauja sodininkų parodose, mugėse, jose skaito paskaitas.

Nuorodos

1 Стацкявичене Э. Биологическая и биохимическая характеристика черники (Vaccinium myrtillus L.) в Литве: Автореферат дис. на соискание учен. степ. канд. биол. наук. – Вильнюс, 1992. – 24 c.

2 Lygis V., Matelis A., Stackevičienė E., Šimėnas J. Plantacinių miškų veisimo, auginimo ir naudojimo rekomendacijos. – Vilnius, 2007. – 44 p.

3 Antanaitienė R., Stackevičienė E., Basalykas P. Šilauogės, bruknės, spanguolės – sode ir ant stalo. – Kaunas, 2009. – 119 p.

Gimė 1936 m. liepos 28 d. Švendubrės kaime (Varėnos r.). 1954 m. baigė Druskininkų vidurinę mokyklą. 1959 m. baigė Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Gamtos-geografijos fakultetą. Įgijo biologijos, chemijos ir žemės ūkio pagrindų mokytojo specialybę.

1958–1959 m. – Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Botanikos katedros vyr. laborantas, 1959–1960 m. – Lietuvos MA Botanikos instituto vyr. laborantas, 1960–1968 m. – Lietuvos MA Botanikos instituto jaunesnysis mokslinis bendradarbis, 1968–1979 m. – vyresnysis mokslinis bendradarbis. 1980–1997 m. – Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Gamtos mokslų fakulteto Botanikos katedros docentas ir vedėjas, 1997–2002 m. – profesorius ir vedėjas. 2002–2009 m. – profesorius.

1967 m. Vilniaus universitete apgynė mokslų kandidato disertaciją „Lietuvos TSR gluosniai (Salix L.), jų biologija ir biocheminė charakteristika“1. 1967 m. suteiktas mokslų kandidato laipsnis. 1993 m. nostrifikuotas daktaro laipsnis.

Disertaciniame darbe apibendrino floristinius ir fitocenologinius gluosnių tyrimus. Atliko kai kurių gluosnių rūšių žydėjimo ir derėjimo biologijos tyrimus. Ištyrė taninų kiekį ir jų kokybiškumą, taip pat jų susikaupimo dėsningumus gluosnių žievėje. Įvertino gluosnių žievės išteklių produktyvumą gamtinėse fitocenozėse.

1996 m. Botanikos institute apgynė habilituoto daktaro disertaciją „Lietuvos gluosniai (Salix L.) taksonomija, biologija, fitocenologija, biocheminės savybės ir ištekliai“2.1996 m. suteiktas habilituoto daktaro laipsnis.

Išspausdino apie 100 mokslinių straipsnių, tarp kurių 12 darbų biologijos didaktikos klausimais, 65 mokslo populiarinamuosius straipsnius. Vienas ir su bendraautoriais publikavo knygas: „Vaistiniai augalai“3, „Lietuvos gluosniai (Salix L.)“4, „Lietuvos naudingieji augalai“5, „Lietuvos dendroflora“6, „Biologijos vadovas“7, „Augalijos ir gyvūnijos apsauga Šilutės rajone“8, „Magistro darbas, metodinės rekomendacijos“9.

Vadovavo trijų disertacinių darbų rengimui ir buvo kelių doktorantūros komitetų narys.

1964 m. dalyvavo mokslinėje augalinių išteklių tyrimo ekspedicijoje Uzbekijoje, Kirgizijoje, Turkmėnijoje, 1983 m. – floristinėse ekspedicijose Latvijoje ir Estijoje.

Dalyvavo mokslinėse konferencijose Rusijoje, Latvijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje.

Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute, vėliau Vilniaus pedagoginiame universitete dėstė stuomeninių augalų sistematiką, mikologiją ir algologiją, dendrologiją ir ekonominę botaniką.

1980 m. – docentas, nostrifikuotas 1993 m., 1999 m. – profesorius.

Žurnalo „Botanica Lithuanica“ redakcinės kolegijos narys.

Buvo Vilniaus pedagoginio universiteto Gamtos mokslų fakulteto tarybos pirmininku, biomedicinos mokslų atestacijos ir konkursų komisijos pirmininku.

Ilgametis Lietuvos moksleivių biologų olimpiadų vertinimo komisijos pirmininkas, Lietuvos MA mišraus choro narys, Vilniaus pedagoginio universiteto kamerinio choro „Ave musica“ narys.

Nuorodos

1 Cмалюкас Д. Ивы (Salix L.) Литовской ССР, их биология и биохимическая характеристика: Автореферат дис. на соискание учен. степ. канд. биол. наук. – Вильнюс, 1967. – 23 с.

2 Smaliukas D. Lietuvos gluosniai (Salix L.): taksonomija, biologija, fitocenologija, biocheminės savybės ir ištekliai: biologija (botanika): gamtos mokslų habilitacinio darbo santrauka (pagal monografiją). – Vilnius, 1996. – 61 p.

3 Jaskonis J. (red.). Vaistiniai augalai. – Vilnius, 1972. – 432 p.

4 Smaliukas D. Lietuvos gluosniai (Salix L.). –  Vilnius, 1996. – 256 p.

5 Smaliukas D., Lekavičius A., Butkus V., Jaskonis J. Lietuvos naudingieji augalai. – Vilnius, 1982. – 225 p.

6 Navasaitis M., Ozolinčius R., Smaliukas D., Balevičienė J. Lietuvos dendroflora. – Kaunas, 2003. – 576 p.

7 Logminas V., Lekavičius A., Rakauskas P., Smaliukas D. Biologijos vadovas. – Vilnius, 1987. –273 p.

8 Smaliukas D., Balevičienė J., Noreika R., Rimkus R. Augalijos ir gyvūnijos apsauga Šilutės rajone. – Kaunas, 2003. – 40 p.

9 Noreika R., Balevičienė J., Smaliukas D. Magistro darbas, metodinės rekomendacijos. – Vilnius, 1997. – 36 p.

Gimė 1972 m. birželio 28 d. Vilniuje. 1990 m. baigė Vilniaus 50-ąją vidurinę mokyklą (dabar Vilniaus „Ąžuolyno“ pagrindinė mokykla). 1996 m. baigė Vilniaus pedagoginio universiteto Gamtos mokslų fakultetą. Įgijo geografės-biologės specialybę. 1996 m. įgijo gamtos mokslų magistro laipsnį.

1995–1996 m. – Vilniaus 43-iosios vidurinės mokyklos geografijos mokytoja, 1996–1999 m. – Botanikos instituto Kraštovaizdžio ekologijos laboratorijos asistentė, 1997–2001 m. – Botanikos instituto doktorantė, 2001–2003 m. – Botanikos instituto Kraštovaizdžio ekologijos laboratorijos jaunesnioji mokslo darbuotoja, 2003–2007 m. – mokslo darbuotoja, 2007–2010 m. – vyresnioji mokslo darbuotoja, 2010–2012 m. – Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Kraštovaizdžio ekologijos laboratorijos vyresnioji mokslo darbuotoja, 2012–2013 m. – jaunesnioji mokslo darbuotoja, 2012–2015 m. NVO „Baltijos aplinkos forumas“ gamtos apsaugos ekspertė, nuo 2013 m. NVO „Lietuvos gamtos fondas“ projekto „Aukštumalos aukštapelkės atkūrimas Nemuno deltos regioniniame parke (AUKSTUMALA LIFE12 NAT/LT/000965)“ vadovo asistentė,  2014–2016 m. – Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Floros ir geobotanikos laboratorijos jaunesnioji mokslo darbuotoja, nuo 2016 m. –  mokslo darbuotoja. 1999 m. dirbo Vilniaus Gabijos gimnazijoje biologijos mokytoja, 2004–2005 m. – Vilniaus „Taikos“ pagrindinės mokyklos geografijos mokytoja.

2002 m. Botanikos institute apgynė daktarės disertaciją „Pievų fitocenozių struktūra, produktyvumas ir raida Rytų Lietuvos kalvotame agrariniame kraštovaizdyje“1. 2002 m. suteiktas daktarės laipsnis.

Disertaciniame darbe, remiantis sėtų daugiamečių pievų žolynų transformacijos tyrimais, išskyrė pievų fitocenozių formavimosi stadijas, sukūrė sėtų pievų natūralizacijos hipotetinius modelius ir sudarė pievų natūralizacijos schemą. Darbe atskleidė sėtų pievų fitocenozių struktūros ir antžeminės fitomasės kitimą laiko ir erdvės atžvilgiu. Stabiliam žolynui formuoti pasiūlė autochtonines rūšis, atitinkančias kalvoto reljefo augaviečių įvairovę.

Dirba kraštovaizdžio ekologijos srityje: rengia atskirų saugomų teritorijų gamtotvarkos planus, tiria pievų ir pelkių ekosistemų botaninę įvairovę ir produktyvumą, pažeistų ir atkuriamų šlapynių ekosistemų struktūrą ir funkcionavimą, atlieka pelkinių ekosistemų ekologinio atkūrimo eksperimentinius tyrimus. Išspausdino apie 30 mokslinių, nemažai mokslo populiarinamųjų straipsnių. Publikavo mokomąją knygą: „Mokyklinis augalų ir gyvūnų atlasas: [mokomoji knyga]“2, „Nemuno delta gamtininko akimis“3. 2008 m. dalyvavo mokslinėje ekspedicijoje Latvijoje.

Dalyvavo tarptautinėse mokslinėse konferencijose Rusijoje, Estijoje, Latvijoje, Ispanijoje, Bulgarijoje, Vokietijoje, Slovakijoje, JAV, Austrijoje, Čekijoje, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Portugalijoje, Australijoje, Baltarusijoje, Suomijoje.

Lietuvos kraštovaizdžio ekologijos draugijos narė, Tarptautinės ekologinio atkūrimo organizacijos (SER: Society for Ecological Restoration International ir SER Europe) narė.

Dr. C. A. Weber knygos „Apie Aukštumalos aukštapelkės Nemuno deltoje augaliją ir vystymąsi lyginant su kitomis Žemės aukštapelkėmis“4 lietuviško leidinio mokslinė redaktorė.

Nuorodos

1 Sendžikaitė J. Pievų fitocenozių struktūra, produktyvumas ir raida Rytų Lietuvos kalvotame agrariniame kraštovaizdyje. – Vilnius, 2002. – 38 p.

2 Sendžikaitė J., Jarašius L. Mokyklinis augalų ir gyvūnų atlasas: [mokomoji knyga]. Vilnius, 2013. – 56 p.

3 Sendžikaitė J. Nemuno delta gamtininko akimis. Vilnius, 2013. – 36 p.

4 Dr. C. A. Weber. Apie Aukštumalos aukštapelkės Nemuno deltoje augaliją ir vystymąsi lyginant su kitomis Žemės aukštapelkėmis. Vilnius, 2016. – 239 p.

Gimė 1924 m. rugpjūčio 23 d. Kutiškių kaime (Radviliškio r.). 1946 m. baigė Vilniaus Salomėjos Nėries v. gimnaziją. 1950 m. baigė Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Gamtos mokslų fakultetą. Įgijo vidurinės mokyklos biologijos-chemijos mokytojos specialybę.

1950–1954 m. – Lietuvos MA Biologijos instituto aspirantė, 1954–1960 m. – jaunesnioji mokslinė bendradarbė, 1960–1964 m. – Lietuvos MA Botanikos instituto vyresnioji mokslinė bendradarbė. 1964–1978 m. – Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto docentė, 1978–1994 m. – profesorė.

1954 m. Lietuvos MA Biologijos institute apgynė mokslų kandidatės disertaciją „Vitamino C dinamika kai kurių vaismedžių pumpuruose, lapuose ir vaisiuose“1. 1954 m. suteiktas mokslų kandidatės laipsnis. [1993/1994 m.] nostrifikuotas daktarės laipsnis.

Disertaciniame darbe ištyrė, kad vitamino C kiekis didžiausias vaismedžių lapuose, sprogstančiuose medžių pumpuruose ir jaunuose vaisiuose. Išaiškino, kad vitaminingiausius vaisius veda obelų veislių ‘Baltasis alyvinis’ ir ‘Antaninis’ vaismedžiai. Sandėliuojamuose audiniuose šio vitamino lieka tik pėdsakai.

1969 m. Vilniaus universitete apgynė daktarės disertaciją „Vario ir cinko reikšmė augalų augimo ir fosforo-angliavandenių apykaitos procesuose“2. 1969 m. suteiktas daktarės laipsnis. [1993/1994 m.] nostrifikuotas habilituotos daktarės laipsnis.

Disertaciniame darbe išnagrinėjo vario ir cinko įtaką augalų (kukurūzų, miežių ir lubinų) augimui ir produktyvumui. Iškėlė mintį, kad mikroelementai, veikdami fosforo apykaitos fermentus, turi įtakos augimui, vystymuisi ir produkcijos kokybei. Įrodė, kad mikroelementai, veikdami fermentus, skatina šaknų sistemą įsisavinti fosforą. Tyrė mikroelementų efektyvumą, derinant juos su augalų augimo reguliatoriais. 1993 m. nostrifikuota habilituota mokslų daktare.

Dirbo mikroelementų ir augimo stimuliatorių poveikio augalų augimui ir derliui tyrimo srityje. Išspausdino daugiau nei 60 mokslinių straipsnių, nemažai mokslo populiarinamųjų straipsnių. Viena ir su bendraautoriais publikavo vadovėlius, knygas, pažintines knygeles: „Augalų fiziologijos ir mikrobiologijos fakultatyvo laboratoriniai darbai“3, „Augalų fiziologijos programa“4, „Augalų fiziologija“5, „Augalų vystymosi fiziologija“6, „Augalų fiziologijos laboratoriniai ir lauko bandymai“7, „Vitaminai ir jų reikšmė žmogaus sveikatai“8, „Mikroelementų reikšmė augalų gyvenime“9, „Radioaktyvieji elementai biologijoje“10, „Augalų alelopatija“11.

Vadovavo dviejų mokslų kandidato disertacijų parengimui.

Skaitė pranešimus mokslinėse konferencijose buvusioje SSRS ir Bulgarijoje.

1975 m. stažavosi Bukarešto ir Krajovos universitetuose bei Piteščio pedagoginiame institute, Rumunijoje.

Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute (nuo 1992 m. Vilniaus pedagoginis universitetas) dėstė augalų fiziologiją.

1964 m. SSRS Aukščiausioji atestacinė komisija suteikė docentės, 1978 m. – profesorės pedagoginius vardus.

Ilgametė Lietuvos botanikų, Lietuvos augalų fiziologų ir Lietuvos biochemikų draugijų narė.

Mirė 2018 rugsėjo 9 d. Palaidota Rokantiškių kapinėse.

Nuorodos

1 Сташаускайте С. Динамика витамина “С” в почках, листьях и плодах некоторых плодовых деревьев: Автореферат дис. на соискание учен. степ. канд. биол. наук. – Вильнюс, 1953. – 23 с.

2 Сташаускайте С. Значение меди и цинка в процессах роста и фосфорно-углеводного обмена растений: Автореферат дис. на соискание ученой степени доктора биол. наук. – Вильнюс, 1969. – 48 с.

3 Stašauskaitė S. Augalų fiziologijos ir mikrobiologijos fakultatyvo laboratoriniai darbai. – Vilnius, 1979. – 45 p.

4 Stašauskaitė S., Vonsavičienė V. Augalų fiziologijos programa. – Vilnius, 1982. – 43 p.

5 Bluzmanas P., Borusas S., Dagys J., Stašauskaitė S., Vonsavičienė V. Augalų fiziologija. – Vilnius, 1991. – 419 p.

6 Stašauskaitė S. Augalų vystymosi fiziologija. – Vilnius, 1995. – 222 p.

7 Stašauskaitė S. Augalų fiziologijos laboratoriniai ir lauko bandymai. – Vilnius, 1999. – 415 p.

8 Stašauskaitė S. Vitaminai ir jų reikšmė žmogaus sveikatai. – Vilnius, 1958. – 20 p.

9 Stašauskaitė S. Mikroelementų reikšmė augalų gyvenime. – Vilnius, 1965. – 18 p.

10 Stašauskaitė S. Radioaktyvieji elementai biologijoje. – Vilnius, 1965. – 20 p.

11 Stašauskaitė S. Augalų alelopatija. – Vilnius, 1982. – 20 p.

Gimė 1936 m. gruodžio 14 d. Kaune. 1955 m. baigė Radviliškio 1-ąją vidurinę mokyklą. 1966 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultetą. Įgijo miškų inžinierės specialybę.

1955–1960 m. – Radviliškio miškų ūkio tarnautoja, 1960–2001 m. – Lietuvos miškų instituto mokslo darbuotoja.

1979 m. Baltarusijos MA Eksperimentinės botanikos institute apgynė mokslų kandidatės disertaciją „Eglės augimo ypatumai ir priklausomybė nuo indolilacto rūgšties kiekio ir šviesos intensyvumo“1. 1979 m. suteiktas mokslų kandidatės laipsnis. 1994 m. nostrifikuotas daktarės laipsnis.

Tyrė eglės Picea abies (L.) Karsten. augimo ypatumus. Nustatė, kad eglės augimo intensyvumą kontroliuoja laisva ir sujungta su baltymais indolilacto rūgštis. Nustatė, kad palankiausios sąlygos eglės augimui ir indolilacto rūgšties sintezei augaluose yra prie 70 % pilno dienos apšvietimo šviesos, kurią eglės želdiniai gauna natūraliomis sąlygomis.

Dirbo augalų streso fiziologijos tyrimų srityje. Išspausdino apie 100 mokslinių ir populiariųjų straipsnių. Publikavo monografiją „Medžių stresas ir jo fiziologinė indikacija“2. Monografijos „Lietuvos miškų būklė ir ją sąlygojantys veiksniai“3 bendraautorė.

1995–1999 m. stažavosi Drezdeno technikos universitete.

Dalyvavo mokslinėse konferencijose Rusijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Bulgarijoje. 1993–1994 m. dalyvavo Europos bendradarbiavimo mokslo ir technologijų srityje programoje EUROSILVA, 1996–1999 m. – bendrojoje Europos tyrimų ir monitoringo programoje ICP FOREST.

Ilgametė Lietuvos augalų fiziologų draugijos narė.

Nuorodos

1 Скуодене Л. Особенности роста ели в зависимости от содержания β-индолилуксусной кислоты и условий освещения: Автореф. дис. на соиск. учен. степ. канд. биол. наук. – Минск, 1978. – 19 с.

2 Skuodienė L. Medžių stresas ir jo fiziologinė indikacija. – Kaunas, 2005. – 223 p.

3 Ozolinčius R. (sud.). Lietuvos miškų būklė ir ją sąlygojantys veiksniai. – Kaunas, 1999. – 308 p.

Gimė 1964 m. sausio 14 d. Šileikių kaime (Rokiškio r.). 1982 m. baigė Sedos vidurinę mokyklą. 1987 m. baigė Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą. Įgijo biologo specialybę.

1987–1992 m. – Botanikos instituto doktorantas, 1992–1994 m. – Botanikos instituto Augalų fiziologijos laboratorijos Gravitacinės fiziologijos sektoriaus asistentas, 1994–1996 m. – mokslo darbuotojas.

1993 m. Botanikos institute apgynė daktaro disertaciją „Pirminių šaknų gravitropinės reakcijos atskirų fazių sąveikos tyrimas“1. 1993 m. suteiktas mokslų daktaro laipsnis.

Disertaciniame darbe išnagrinėjo plagiogravitropinį augimą lemiančius fiziologinius mechanizmus, eksperimentiškai patikrino diagravitropinės reakcijos buvimą pirminėse kukurūzo Zea mays šaknyse, sukūrė keturis gravitropinės reakcijos matematinius modelius.

Išspausdino apie 15 mokslinių straipsnių.

Skaitė pranešimą Kosminės erdvės tyrimo organizacijos konferencijoje Vokietijoje.

1991 m. stažavosi Bonos universitete, 1993 m. – Trondheimo universitete, 1995 m. – Mančesterio universitete.

Vilniaus universitete dėstė eksperimento planavimo ir analizės pagrindus.

Buvo Lietuvos augalų fiziologų draugijos narys.

Apie Alvidą Stočkų yra parašyta knyga, kurioje paskelbti artimų žmonių, mokytojų ir bendradarbių mokslininkų atsiminimai apie jį ir jo asmeninė kūryba: „Alvidas Stočkus“.

Mirė 1996 m. vasario 13 d. Palaidotas Vilniuje, Karveliškių kapinėse.

Šaltiniai

Alvidas Stočkus. Atsiminimai. – Vilnius, Lututė. – 118 p.

Nuorodos

1 Stočkus A. Pirminių šaknų gravitropinės reakcijos atskirų fazių sąveikos tyrimas [Rankraštis]: gamtos mokslų daktaro disertacija. – Vilnius, 1993. – 144 p.

Gimė 1935 m. sausio 6 d. Pyragių kaime (Kupiškio r.). 1954 m. baigė Vilniaus 7-ąją vidurinę mokyklą. 1959 m. baigė Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą. Įgijo biologės-augalų fiziologės specialybę.

1959–1962 m. dirbo Lietuvos MA Botanikos instituto Augalų fiziologijos laboratorijos vyr. laborante, 1962–1965 m. Lietuvos MA Botanikos instituto aspirantė. 1966–1969 m. – VU Probleminės augalų ir gyvulių augimo stimuliatorių tyrimo laboratorijos vyr. mokslinė bendradarbė. 1969–1974 m. – Lietuvos MA Botanikos instituto Augalų fiziologijos laboratorijos jaunesnioji mokslinė bendradarbė, 1975–2000 m. – vyr. mokslinė bendradarbė.

1971 m. Vilniaus universitete apgynė biologijos mokslų kandidatės disertaciją „Fosforo ir nukleininės apykaitos pokyčiai lapų ir stiebų augimo išlinkimų atvejų“¹. 1971 m. suteiktas mokslų kandidatės laipsnis. 1993 m. nostrifikuotas daktarės laipsnis.

Disertaciniame darbe parodė, kad tiriamų augalų (pomidorų ir saulėgrąžų) augimo judesiai – stiebų augimo vertikalios krypties pokyčiai ir lapų epinastija – provokuojami padidintomis IAR (10‾³M), 2,4-D (10‾4 M) koncentracijomis ir etilenu (etilenizuoto vandens būklėje), lydimi fosforo apykaitos pokyčių, iš dalies nusakančių energetinių procesų suaktyvėjimą, kurie yra svarbūs stiebų ir lapų augimo judesių vyksmui.

Stiebų augimo išlinkimai ir jų eiga IAR ir 2,4-D poveikyje lydimi nukleino rūgščių sumažėjimo. Viršūninėje stiebo dalyje sumažėja ne tik RNR, bet ir DNR kiekis.

Išspausdino virš 30 mokslinių straipsnių.

Skaitė pavienes paskaitas Vilniaus pedagoginio instituto studentams.

Dalyvavo mokslinėse konferencijose Lietuvoje ir SSRS.

Buvo Lietuvos augalų fiziologų, Lietuvos biochemikų draugijų narė.

Vėliau dirbo augalų hormonų srityje. Tyrė IAR sintezės, transporto ir metabolizmo sąsają su šio hormono augimą reguliuojančia funkcija.

Nuorodos

1 Савичене Э. Изменения в фосфорном и нуклеиновом обмене при ростовых изгибах листьев и стеблей: Автореферат дис. на соискание учен. степ. канд. биол. наук. – Вильнюс, 1970.– 21 с.

Gimė 1936 m. gruodžio 1 d. Kamariškių kaime (Kelmės r.). 1955 m. baigė Kražių vidurinę mokyklą. 1960 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademijos Agronomijos fakultetą. Įgijo mokslinio agronomo specialybę.

1962–1965 m. studijavo Lietuvos MA Botanikos instituto aspirantūroje, 1965–1967 m. –Lietuvos MA Botanikos instituto Fitopatogeninių mikroorganizmų biologijos sektoriaus jaunesnysis mokslinis bendradarbis, 1967–1980 m. – vyresnysis mokslinis bendradarbis, 1980–1997 m. – Fitovirusų laboratorijos vadovas, 1997–2000 m. – Fitovirusų laboratorijos vyr. mokslo darbuotojas.

1966 m. Vilniaus universitete apgynė mokslų kandidato disertaciją „Bulvių raukšlėtoji mozaika Lietuvos TSR ir kovos priemonės su ja“1. 1966 m. suteiktas mokslų kandidato laipsnis, 1993 m. nostrifikuotas daktaro laipsnis.

Disertaciniame darbe pateikė duomenis apie bulvių raukšlėtosios mozaikos pasireiškimą bulvių pasėliuose ir jos sukeliamus simptomus. Nustatė, kad Lietuvoje pagrindiniai šios ligos sukėlėjai yra bulvių X ir Y virusai, tačiau dažnai komponentais yra ir bulvių F, K, S virusai. Surinko duomenis apie įvairių selekcinių pasėlių pažeistumą raukšlėtąja mozaika, įvairių veislių bulvių atsparumą ir ligos sukeliamus nuostolius. Aprašė ligos diagnostikos metodus. Pateikė duomenų apie atskirų raukšlėtąją mozaiką sukeliančių virusų pernešimą amarais. Nustatė, kad pagrindiniai bulvių Y viruso platintojai yra Myzodes persicae Sulz., Aphis frangulae Kalt. ir Aphis nasturtii Kalt. amarai. Aprašė agrotechnines priemones, mažinančias virusinių ligų plitimą bulvėse.

Dirbo fitovirusų tyrimo srityje. Išspausdino apie 36 mokslinius straipsnius, nemažai mokslo populiarinamųjų straipsnių. Publikavo knygas: „Virusinės augalų ligos“2, „Augalų virusinių ligų tyrimai Lietuvoje“3.

Vadovavo trijų disertacinių darbų rengimui.

Dalyvavo konferencijose Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Moldovoje.

Buvo „Žinijos“, „Žalgirio“, Lietuvos mokslininkų sąjungos, Lietuvos mikrobiologų draugijų narys.

Nuorodos

1 Стасявичюс З. Б. Морщинистая мозаика картофеля в Литовской ССР и меры борьбы с нею: Автореферат дис. на соискание учен. степ. канд. биол. наук. – Вильнюс, 1966. – 20 с.

2 Minkevičius A., Staniulis J., Stasevičius Z., Šimkūnas R., Vinickas Z. Virusinės augalų ligos. – Vilnius, Mintis, 1967. – 100 p.

3 Šimkūnas R., Stasevičius Z., Rančelienė Ž., Staniulis J., Makutėnaitė M., Dėdinas A. Augalų virusinių ligų tyrimai Lietuvoje. – Vilnius, 1973. – 110 p.

Gimė 1957 m. rugsėjo 3 d. Igarkoje (Krasnojarsko kraštas). 1976 m. baigė Babtų vidurinę mokyklą. 1987 m. baigė Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą.

1980–1992 m. dirbo Lietuvos MA Botanikos instituto Kauno botanikos sodo vyresniąja laborante, 1992–2001 m. – asistente, nuo 2001 m. – Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodo mokslinė bendradarbė.

2000 m. Botanikos institute apgynė daktarės disertaciją „Gėlėms auginti uždarame grunte naudojamų substratų mikologinė charakteristika“1.  2000 m. suteiktas daktarės laipsnis. Disertacijoje apibendrino medžiagą apie fikusų, agavų, gvazdikų, bijūnų ligas, pateikė vazoninių gėlių ligų sukėlėjų biologijos tyrimų rezultatus.

Dirba grybinių dekoratyvinių augalų ligų tyrimų srityje. Išspausdino apie 20 mokslinių, nemažai mokslo populiarinamųjų straipsnių.

Nuorodos

1 Stankevičienė A. Mycological characteristics of substrata used for flower cultivation in greenhouses = Gėlėms auginti uždarame grunte naudojamų substratų mikologinė charakteristika: summary of doctoral dissertation. – Vilnius, 2000. – 36 p.

Gimė 1966 m. kovo 29 d. Igarių kaime (Skuodo r.). 1984 m. baigė Mosėdžio vidurinę mokyklą. 1989 m. baigė Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą. Įgijo biologijos ir žemės ūkio pagrindų mokytojos specialybę.

1989–1993 m. dirbo Botanikos instituto Fitopatogeninių mikroorganizmų laboratorijoje vyresniąja laborante, 1993–1998 m. – doktorantė, 1998–2004 m. – mokslo darbuotoja. Nuo 2004 m. dirba Nacionalinėje mokėjimo agentūroje.

1998 m. Botanikos institute apgynė mokslų daktarės disertaciją „Cercospora Fresen genties grybai Lietuvoje ir jų biologinės savybės“1. 1998 m. suteiktas mokslų daktarės laipsnis.

Disertaciniame darbe sukaupė medžiagą apie Cereospora g. grybus ir jų parazituojamus augalus Lietuvoje. Ištyrė grybų daromą žalą, rūšinę sudėtį, augalus šeimininkus, veislių atsparumą ir apsaugos priemones.

Išspausdino apie 30 mokslinių straipsnių, nemažai mokslo populiarinamųjų straipsnių.

1999 m. paskirta valstybinė stipendija talentingiems jauniems mokslininkams.

Nuorodos

1 Stakvilevičienė S. Cercospora Fresen. genties grybai Lietuvoje ir jų biologinės savybės = Fungi of the Cercospora Fresen. genus in Lithuania and their biological properties: daktaro disertacijos santrauka. – Vilnius, 1998. – 43 p.

Gimė 1956 m. rugpjūčio 7 d. Jurbarke. 1974 m. baigė Jurbarko 1-ąją vidurinę mokyklą. 1980 m. baigė Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą.

1980–1983 m. dirbo Lietuvos MA Botanikos institute laborante, vyr. laborante, 1983–1987 m. – Lietuvos MA Botanikos instituto Kauno botanikos sodo vyr. laborante, 1987–1994 m. – jaunesniąja moksline bendradarbe. Nuo 1994 m. – Vytauto Didžiojo universiteto botanikos sodo mokslo darbuotoja.

1993 m. Botanikos institute apgynė disertaciją „Uždaro grunto gėlių bakterinės ligos ir jų sukėlėjų biologinės savybės“1. 1993 m. suteiktas mokslų daktarės laipsnis.

Disertacijoje apibendrino medžiagą apie gėlių bakterines, taip pat apie dekoratyvinių, ypač sumedėjusių augalų grybines ligas.

Dirba bakterinių ir grybinių gėlių bei medžių ligų tyrimų srityje. Išspausdino apie 95 mokslinius straipsnius, publikavo daug mokslo populiarinamųjų straipsnių.

Nuorodos

1 Снешкене B. Бактериальные болезни цветов закрытого грунта и биологические свойства их возбудителей = [Uždaro grunto gėlių bakterinės ligos ir jų sukėlėjų biologinės savybės]: реферат диссертации на соискание ученой степени доктора естественных наук. – Вильнюс, 1993. – 20 p.

Gimė 1946 m. gegužės 25 d. Pavartyčių kaime (Radviliškio r.). 1964 m. baigė Šeduvos vidurinę mokyklą. 1969 m. baigė Vilniaus universiteto Chemijos fakultetą, įgijo chemikės specialybę.

1968–1970 m. dirbo Lietuvos MA Biochemijos institute vyresniąja laborante, 1970–1974 m. – Lietuvos MA Botanikos instituto aspirantė, 1974–1984 m. – jaunesnioji mokslinė bendradarbė, 1984–2010 m. – Botanikos instituto Fitovirusų laboratorijos vyresnioji mokslo darbuotoja.

1981 m. Minsko Mikrobiologijos institute apgynė daktarės disertaciją „Sravnitel‘noe izučenije proteolitičeskih svojstv kul‘tur Bacillus subtilis, Bacillus mesentericus, Bacillus megaterium“1. 1981 m. suteiktas mokslų kandidatės laipsnis, 1993 m. nostrifikuotas daktarės laipsnis.

Disertaciniame darbe ištyrė Bacillus ir Pseudomonas genčių mikroorganizmų gebėjimą sintetinti proteolitinius fermentus. Atrinko perspektyviausius proteolitinių fermentų producentus – Bacillus genties rūšių kamienus ir ištyrė jų sintetinamų proteolitinių fermentų savybes.

Dirbo fitovirusų tyrimų srityje. Išspausdino apie 160 mokslinių straipsnių. Publikavo knygą „Dekoratyvinių augalų virusinės ligos ir jų sukėlėjai Lietuvoje“2.

1985 m. stažavosi Maskvos valstybiniame universitete.

Dalyvavo tarptautinėse konferencijose Vokietijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Estijoje, Italijoje.

Lietuvos mikrobiologų, Lietuvos biochemikų, Lietuvos fitopatologų draugijų narė. Visuomeninių organizacijų „Lietuvos gėlininkų sąjunga“ ir „Žaliuojanti Vilnija“ narė.

Nuorodos

1 Самуйтене М. Сравнительное изучение протеолитических свойств культур Bacillus subtilis, Bacillus mesentericus, Bacillus megaterium: Автореферат дис. на соискание учен. степ. канд. биол. наук. – Минск, 1981. – 18 с.

2 Navalinskienė M., Samuitienė M. Dekoratyvinių augalų virusinės ligos ir jų sukėlėjai Lietuvoje. – Kaunas, 2006. – 256 p.

Gimė 1925 m. birželio 25 d. Kaune. 1943 m. baigė Joniškio gimnaziją (dabar „Aušros“ vidurinė mokykla). 1950 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademijos Agronomijos fakultetą.

1950–1951 m. dirbo Lietuvos valstybinės selekcijos stoties Entomologijos-fitopatologijos laboratorijoje vyr. laborantu, 1951–1956 m. – laboratorijos vedėju. 1956–1960 m. – Lietuvos žemdirbystės instituto vyr. mokslinis bendradarbis. 1956 m. – Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto vyr. dėstytojas. 1957–1960 m. – Lietuvos žemės ūkio akademijos Agronomijos fakulteto Fitopatologijos-zoologijos katedros vyr. dėstytojas, docentas. 1960–1961 m. – Lietuvos MA Botanikos instituto Fitopatologijos sektoriaus vyr. mokslinis bendradarbis, 1961–1993 m. – Lietuvos MA Botanikos instituto Fitopatologijos sektoriaus, Fitopatogeninių mikroorganizmų biologijos sektoriaus, Botanikos instituto Fitopatogeninių mikroorganizmų laboratorijos vadovas.

1955 m. Žemės ūkio akademijoje apgynė mokslų kandidato disertaciją „Žieminių kviečių pašaknio ligos Lietuvos TSR ir priemonės jų nuostoliams sumažinti“1. 1955 m. suteiktas mokslų kandidato laipsnis. [1993/1994 m.] nostrifikuotas daktaro laipsnis.

1974 m. Vilniaus universitete apgynė mokslų daktaro disertaciją „Parazitinė aukštesnių augalų mikroflora Lietuvoje ir kai kurių jos rūšių biologinės savybės“2. 1976 m. suteiktas mokslų daktaro laipsnis. [1993/1994 m.] nostrifikuotas habilituoto daktaro laipsnis.

Disertaciniame darbe aprašė 130 ankštinius augalus parazituojančių mikromicetų rūšių. Tyrimų eigoje patobulino šiluminį sėklų beicavimo būdą. Pirmasis Lietuvoje pradėjo naudoti ir tirti organinius herbicidus.

Dirbo fitopatologijos, ypač ankštinių augalų ir vaiskrūmių ligų tyrimo srityje. Išspausdino apie 140 mokslinių ir 260 mokslo populiarinamųjų straipsnių, iš jų svarbesni apie esparcetų, liucernų, pupų grybines ligas ir jų sukėlėjus. Bendraautoris raudonųjų dobilų veislės ‘Arimaičiai’.

Publikavo knygas: „Lauko ir kultūrinių daržovių sėklų beicavimas“3, „Vadovas kovai prieš sodo augalų ligas ir kenkėjus“4,  „Lubinų ligos Lietuvoje“5, „Vadovas augalų ligoms pažinti“6.

Vadovavo 17 mokslų kandidatų ir daktaro disertacijų parengimui. 1978 m. suteiktas profesoriaus pedagoginis laipsnis.

Domėjosi mokslo istorija, tvarkė prof. Petro Šalčiaus archyvą. Parašė straipsnių apie Žemės ūkio akademijos mokslininkus Vincą Vilkaitį, Mečį Žemaitį, Juozą Tonkūną. Vienas iš monografijos „Profesorius Jurgis Krikščiūnas: žemės ūkio mokslo ir praktikos darna“7 autorių.

Buvo Lietuvos botanikų draugijos narys, 1989–1992 m. – pirmininkas. 1977–1990 m. – Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Valstybinių egzaminų komisijos pirmininkas, 1985–1992 m. Botanikos instituto specializuotos mokslinės tarybos kandidatinėms disertacijoms ginti pirmininko pavaduotojas.

1985 m. išrinktas Lietuvos MA nariu korespondentu.

1990 m. suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio mokslo veikėjo vardas.

Mirė 2013 m. rugpjūčio 13 d. Palaidotas Vilniuje, Saltoniškių kapinėse.

Šaltiniai

Grigaliūnienė A. (red.) . Profesorius Mindaugas Strukčinskas. Bibliografija. – Dotnuva, 2003. – 88 p.

Nuorodos

1 Струкчинскас М. Корневые гнили озимой пшеницы в условиях Литовской ССР и способы уменьшения причиняемого ими вреда: Автореферат дис. на соискание учен. степ. канд. с.-х. наук. – Каунас, 1955. – 20 с.

2 Струкчинас М. Паразитная микрофлора бобовых растений в Литве и биологические особенности некоторых ее видов: Автореферат дис. на соискание учен. степ. доктора биол. наук. – Вильнюс, 1974. – 59 с.

3 Strukčinskas M., Žemaitienė P. Lauko ir kultūrinių daržovių sėklų beicavimas. – Vilnius, 1956. – 64 p.

4 Lešinskas A., Strukčinskas M. (sud.). Vadovas kovai prieš sodo augalų ligas ir kenkėjus. – Vilnius, 1960. – 320 p.

5 Strukčinskas M. Lubinų ligos Lietuvoje. Vilnius, 1969. – 62 p.

6 Minkevičius A., Strukčinskas M., Špokauskienė O., Vinickas Z., Žuklienė R., Žuklys L. Vadovas augalų ligoms pažinti. – Vilnius, 1970. – 481 p.

7 Motuzas A. J., Strukčinskas M. (sud.). Profesorius Jurgis Krikščiūnas: žemės ūkio mokslo ir praktikos darna. – Kaunas, 2013. – 306 p.

Gimė 1888 m. lapkričio 27 d. Vilniuje. 1907 m. baigė gimnaziją Vilniuje.

1919–1922 m. dirbo Stepono Batoro universiteto Bendrosios botanikos katedroje jaunesniuoju asistentu ir vyr. asistentu. 1922–1924 m. – Stepono Batoro universiteto Augalų sistematikos ir geografijos katedroje vyr. asistentu. 1924 m. išvyko į Paryžių ir į Lietuvą daugiau negrįžo. 1939 m. Poznanės universitete apgynė habilitacinį darbą.

Tyrė Žaliųjų ežerų florą ir augaliją.

Mirė 1962 m. rugsėjo 4 d. Palaidotas Baltstogėje.

Šaltiniai

Klimavičiūtė J. Botanikos mokslo raida Lietuvoje 1919–1943. – Vilnius, 2002. – 179 p.

×