Laboratorijos istorija

1941 m. įkurtas, 1945 m. atkurtas Biologijos instituto Zoologijos poskyris. Pagrindinė mokslinio darbo kryptis buvo faunos inventorizacija ir rekonstrukcija. 1946–1955 m. faunistiniai tyrimai buvo neintensyvūs. N. Likevičienė tyrė pelinius graužikus. 1964 m. išleistas „Vadovas Lietuvos TSR žinduoliams apibūdinti” (T. Ivanauskas, N. Likevičienė ir S. Maldžiūnaitė). 1956–1980 m. J. Prūsaitė ir S. Maldžiūnaitė tyrė šuninių, kiauninių, kanopinių ir medžiojamųjų žvėrių fauną.

1959 m. liepos 1 d. įkurtas Zoologijos ir parazitologijos institutas. Jame Stuburinių zoologijos sektoriaus darbuotojai iki 1963 m. tyrė sausumos stuburinių fauną ir paukščių migracijas, 1964–1976 m. sausumos stuburinių ekologiją bei fiziologiją, nuo 1974 m. – žinduolių teritorinio pasiskirstymo įvairiuose landšaftuose dėsningumus. Sektoriui vadovavo: 1959–1960 m. akad. P. Šivickis, 1960–1964 m. A. Vaitkevičius, 1964–1974 m. prof. J. Cukerzis, 1974–1977 m. S. Maldžiūnaitė, 1977–1980 m. P. Bluzma.

1976 m. pradėti žinduolių biotopinio–sezoninio pasiskirstymo įvairiuose Lietuvos landšaftuose dėsningumų tyrimai: kanopinių gyvūnų, bebro, smulkiųjų žinduolių gausumas ir pasiskirstymas priklausomai nuo rūšies biologinių savybių ir buveinės. Išskirti elninių žvėrių žiemos ganyklų tipai, išnagrinėti briedžių, tauriųjų elnių ir stirnų erdvinio pasiskirstymo ypatumai Lietuvos miškuose (P. Bluzma, R. Baleišis, J. Prūsaitė, J. Tauginas), bebrų pasiskirstymas ir gausumas (A. Mickus) bei smulkiųjų žinduolių gausumas ir pasiskirstymas kultūrinėse ganyklose (S. Maldžiūnaitė, R. Mažeikytė).

1980 m. Stuburinių zoologijos sektorius (vadovas P. Bluzma) performuojamas į Teriologijos laboratoriją. Jos darbuotojai vykdė žinduolių teritorinio pasiskirstymo ir gausumo įvairiuose landšaftuose tyrimus.

1979–1981 m. buvo ištirta žinduolių mitybos ir teritorinio pasiskirstymo priklausomybė nuo miškų, žemės ūkio plotų ekologinių sąlygų. Nustatyta, kad stirnų raciono sezoninę dinamiką sąlygoja gyvenamos teritorijos miškingumas (J. Prūsaitė), gausumą ir sezoninį pasiskirstymą žemės ūkio plotuose bei „lauko“ stirnų ekotipo formavimąsi – landšafto struktūra (P. Bluzma, R. Baleišis). Atlikus tauriojo elnio takų sistemos sezoninį kartografavimą, išaiškintas didelis šių žvėrių ekologinis plastiškumas bei adaptacijų specifika intensyviai sukultūrintame kraštovaizdyje (L. Balčiauskas, J. Tauginas). Įvertinti svarbiausi veiksniai, lemiantys bebrų pasiskirstymą miško vandens telkiniuose bei jų žala miško medynams (A. Mickus). Nustatytas paprastojo pelėno gausumo dinamikos 3 metų ciklas, įvertinta tręšimo ir kitų antropogeninių veiksnių įtaka jo mitybai bei pasiskirstymui (S. Maldžiūnaitė, R. Mažeikytė).

1982–1986 m. buvo tiriami natūralių ir kultūrinių biotopų žinduoliai. Įvertinta dominuojančių Lietuvos landšaftų struktūra ir jos reikšmė gyvūnų buveinių kokybei, jų gausumui ir teritoriniam pasiskirstymui (P. Bluzma). Nustatyta, kad optimalios sąlygos stirnai yra kalvotose-moreninėse aukštumose, tauriajam elniui – molingose lygumose, briedžiui – smėlingose lygumose (P. Bluzma, R. Baleišis). Įvertintos klasterinio analizės metodo galimybės Lietuvai rajonuoti pagal žvėrių gausumą (L. Balčiauskas). Išaiškinta, kad medžiojamųjų žvėrių gausumą bei pasiskirstymą agroželdiniuose sąlygoja jų dydis, išsidėstymas teritorijoje bei fitocenozių struktūra (J. Tauginas). Ištirtas miškinių kiaunių sezoninis pasiskirstymas miško buveinėse (K. Baranauskas), įvertinta bebrų buveinių kokybė (A. Mickus), tiriama smulkiųjų žinduolių rūšių įvairovė, gausumas ir pasiskirstymas (R. Mažeikytė), lazdyninės miegapelės populiacijų sezoniškumas (R. Juškaitis).

1987–1988 m. nustatyta, kad elninių žvėrių tankumas yra 1,5–2 kartus didesnis negu nurodoma oficialioje statistikoje ir šakelinių pašarų gausumas miškuose neatitinka buveinių kokybės (P. Bluzma, R. Baleišis). Sudarytas elninių žvėrių populiacijų tankumo ir jų erdvinio pasiskirstymo priklausomybės modelis (L. Balčiauskas), išbandytas biotelemetrijos metodas elninių žvėrių individualių teritorijų tyrimui (J. Tauginas), išaiškintos briedžių sezoninės mikromigracijos (R. Baleišis), stirnų ir briedžių mikrobuveinių naudojimo sezoniniai ypatumai (P. Bluzma, R. Baleišis).

Išaiškinta plėšriųjų žvėrių urvų naudojimo sezoninė dinamika ir nustatyta barsukų veiklos įtaka urvų kolonijų funkcionavimui (K. Baranauskas). Ištirta bebrų populiacijų erdvinė-fenetinė struktūra Lietuvoje, nustatyta, kad fenotipų dažnumas upių baseinuose skiriasi (A. Ulevičius), atlikta šių žinduolių pasiskirstymo smėlingų lygumų vandens telkiniuose faktorinė analizė (L. Balčiauskas, A. Ulevičius), įvertintas antropogeninis poveikis ūdrų gausumui ir pasiskirstymui (K. Baranauskas). Ištirta lazdyninės miegapelės populiacijų erdvinė-demografinė struktūra (R. Juškaitis).

Įvertinta saugomų teritorijų bei konfliktinių regionų (Ignalinos AE, Pajūrio regiono, Vilniaus-Kauno probleminio arealo ir kt.) teriofaunos būklė. Pateiktos rekomendacijos kanopinių gausumui reguliuoti, žvėrių selekcinės medžioklės jų populiacijų kokybei ir medžioklės trofėjų vertei pagerinti, dėl miško kirtimo atliekų panaudojimo žvėrių mitybai, bebrų buveinių bonitavimo bei jų produktyvumo didinimo, ūdrų apsaugos bei apskaitos metodikų (P. Bluzma, R. Baleišis, L. Balčiauskas, J. Tauginas, A. Mickus, K. Baranauskas, A. Ulevičius).

Išleista: „Lietuvos kanopiniai žvėrys“ (R. Baleišis, P. Bluzma, L. Balčiauskas, 1987), „Teriologiniai tyrimai Lietuvoje“ (autorių kolektyvas, 1988), „Lietuvos fauna. Žinduoliai“ (autorių kolektyvas, 1988).

1989 m. Zoologijos ir parazitologijos institutas perorganizuotas į Ekologijos institutą. Teriologijos laboratorija liko Sausumos ekosistemų skyriuje, vėliau reorganizuota į Teriologijos sektorių. Nuo 1991 m. sektoriaus tematika – „Antropogenizuotų ekosistemų ir žinduolių bendrijų struktūriniai-funkciniai ryšiai“. 1994 m. Sausumos ekosistemų skyriuje nuo Teriologijos sektoriaus atsiskyrė Ekosistemų bioįvairovės sektorius (vadovas L. Balčiauskas).

Teriologijos sektoriuje buvo įvertinta retų ir saugomų rūšių (baltojo kiškio, lūšies, vilko) populiacijų būklė, išaiškintos jų paplitimo ir gausumo dinamikos tendencijos; sukaupti kadastriniai duomenys apie modelinę rūšį – bebrą, atlikta kelių rajonų hidrografinio tinklo tipologinė-struktūrinė analizė. Paruošta koncepcija sausumos stuburinių gyvūnų kadastro, apimančio rūšių paplitimo, populiacinių ir ekologinės nišos parametrų visumą.

Kartu su Norvegijos ir Estijos mokslininkais išaiškinta Lietuvos šikšnosparnių rūšių įvairovė, gausumas, paplitimas, susikaupimo vietos, 16 rajonų išaiškintos penkių į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų rūšių naujos radavietės, įvertintas antropogeninis poveikis jų būklei. Įvertinti antropogeninių veiksnių neigiami pokyčiai elninių žvėrių populiacijoms. Pagal kraniometrinius požymius ir chromosomų rinkinį identifikuota nauja Lietuvoje žinduolių rūšis – pelėnas dvynys (Microtus rossiaemeridionalis), išaiškintas šios rūšies gausumas, veisimasis ir paplitimas Pietryčių, Vidurio ir Vakarinės Lietuvos landšaftuose.

Po 1996 m. kompleksinis tyrimas „Sausumos ekosistemų biologinės įvairovės vertinimo ir kadastro mokslinių pagrindų sukūrimas“ apjungė dviejų entomologinių padalinių bei Teriologijos ir Bioįvairovės sektorių tyrėjų potencialą (V. Jonaitis, L. Balčiauskas). Buvo parengtas gyvūnų kadastrinių rodiklių sąrašas, jų nustatymo metodika. Baigtas plėšriųjų gyvūnų urvų kolonijų kartografavimas. Tiriant briedžių gausumo mažėjimo priežastis, parengtos rekomendacijos jų pagausinimui. Įvertinti danielių introdukcijos rezultatai. Bioįvairovės duomenų bazė papildyta duomenimis apie Lietuvos biotopinę struktūrą ir mozaikiškumą. Parinkti įvairių gyvūnų grupių biologinės įvairovės vertinimo indeksai. Keliose savivaldybėse įdiegtos kompiuterizuotos ekologo darbo vietos teritorijos bioįvairovės vertinimui, susietam su rūšių ir teritorijų apsaugos rekomendacijų sistema.

Išleista: „Lietuvos kanopiniai žvėrys“, 2-asis leid. (1998), „Taurieji elniai ir augmenija Žagarės draustinyje“ (1998), „Lietuvos gamtinė įvairovė: Telšių rajonas“ (1998), „Lietuvos gamtinė įvairovė: Šalčininkų rajonas“ (1998), „Lietuvos žinduolių, varliagyvių ir roplių paplitimo atlasas“ (1997; 1999), „Lietuvos gamtinė įvairovė: Biržų rajonas“ (1999).

2000–2002 m. buvo įvertinti rajoninių bioįvairovės tyrimų duomenys, išnagrinėtas sausumos stuburinių rūšių įvairovės pasiskirstymas šalies rajonuose ir biologinei įvairovei vertingiausiose teritorijose. Tyrimai apėmė penkis Lietuvos rezervatus. Įvertinta retųjų gyvūnų rūšių biotopinis pasiskirstymas, grėsmės jų egzistavimui, nustatyti rezervatų bioįvairovės panašumai ir skirtumai.

Išleista: „Mažeikių rajono gyvūnijos atlasas. 1990-2000“, „Lietuvos gamtinė aplinka“, „Proceedings of BLCI symposium Human dimensions of large carnivores in Baltic countries“.

2001–2004 m. tęsti kompleksiniai ekologinio, biocheminio-genetinio ir parazitologinio pobūdžio tyrimai, atlikti kartu su Vytauto Didžiojo ir Klaipėdos universitetais (L. Balčiauskas, R. Juškaitis ir kt.), tiriant graužikų faunos populiacinę-ekologinę struktūrą. Buvo įvertintas smulkiųjų žinduolių pasiskirstymas įvairiose buveinėse, užsikrėtimas protistais ir helmintais, graužikų genetinė įvairovė. Įvertintas vandens graužikų (vandeninis pelėnas, bebras, ondatra) populiacijų gausumas, lyčių ir amžiaus struktūra bei veisimosi rodikliai.

Išleista: „Lietuvos kanopiniai žvėrys“, 3-asis leid. (2002); „Lietuvos medžioklės trofėjų rejestras“ (2002); „Zoogeografija“ (2002), „Žinduolių pavadinimų žodynas“ (2002); „The fear of wolves: A review of wof attacks on humans“ (2002); „Nature in Northern Europe – Biodiversity in a changing environment“ (2002).

2003 m. transformuota institucijos struktūra (reorganizuota į VU Ekologijos institutą). Teriologijos ir Ekosistemų bioįvairovės sektoriaus vietoje įkurta Žinduolių ekologijos laboratorija (ŽEL). vadovas dr. L. Balčiauskas. Nuo 2010 m. Žinduolių ekologijos laboratorija yra Gamtos tyrimų centro dalis.

2003–2007 m. ŽEL užduotis: Ištirti žinduolių įvairovės, gausumo, biotopinio pasiskirstymo ir mitybos ypatumus besikeičiančios žemėnaudos sąlygomis, priimtinumą visuomenei ir poveikį aplinkai, numatyti apsaugos priemones ir galimus konfliktų su žmogumi sprendimo būdus, atitinkančius ES reikalavimus.

2004 m. įvertintas visuomenės požiūris į vilkus ir lūšis, jų paplitimas, daromos žalos gyvulių augintojams dydis šiaurės-rytų Lietuvoje. Tiriamas vilkų poveikis elninių žvėrių populiacijoms Lietuvos regionuose. Įvertinta laisvosios stumbrų populiacijos perkėlimo į aptvarus galimybė ir parengtos metodinės rekomendacijos tokios programos vykdymui. Nustatyta, kad inkilų iškėlimas padidina lazdyninės miegapelės populiacijos tankumą ūkiškai naudojamuose miškuose. Išanalizuota ūdrų mityba pietryčių Lietuvos upėse, nustatyta žuvų ir varliagyvių dalis maiste, ūdros bei kanadinės audinės mitybinės nišos persidengimas. Įvertintas šikšnosparnių naudojimasis dirbtinėmis slėptuvėmis. Nustatyti pievinio pelėno gausumo ir kūno dydžio bei svorio ypatumai bei pelių kraniometrinių požymių skirtumai, priklausantys nuo amžiaus ir lyties.

2005 m. vertinti smulkiųjų žinduolių įvairovės ir gausumo pokyčiai mišku užaugančių pievų sukcesijos metu, kirstukų populiacijų pokyčiai užželiančiose kirtavietėse, miško ugdymo kirtimų įtaka lazdyninių miegapelių gausumui ir teritorijos panaudojimui, miesto teriofaunos ypatumai, ūdros mityba sureguliuoto nuotėkio upėse, bebraviečių buvimas melioracijos kanaluose, Natuzijaus šikšniuko rudeninės migracijos intensyvumas.

Vykdomi tarptautiniai projektai: BIOFORUM, kuriame išnagrinėti su biologine įvairove susiję konfliktai ES šalyse, ir BIOTER, įsijungiant stumbro specialistų europinio tinklo (Bison Specialist Network) veiklą.

2006 m. įvertintas vilkų populiacijos gausumas ir pasiūlytos priemonės populiacijos valdymui bei monitoringui. Ištirta pralaidų gyvūnams greitkeliuose reikšmė avaringumo sumažinimui ir pateiktos rekomendacijos pralaidų efektyvumo didinimui ir jų projektavimui. Aptikta nauja Lietuvai žiemojančių šikšnosparnių rūšis – dvispalvis plikšnys, patikslinant jo žiemojimo arealą. Ištirta ūdros mityba žuvininkystės tvenkiniuose. Tęsiami socioekonominiai žinduolių bei saugomų teritorijų vertinimo tyrimai. Genetiniais metodais išaiškintas pievinio pelėno filogenetinių mDNR linijų paplitimas Lietuvoje bei tiksliau lokalizuota kontaktinė zona ir pelkinio pelėno Centrinės Europos filogenetinės mtDNR linijos paplitimas.

2007 m. išaiškintos krašto ir rajoninių kelių atkarpos, kuriose dėl transporto susidūrimų su laukiniais gyvūnais būtinos apsaugos priemonės (ženklai, tvoros ir pralaidos). Nustatytas lūšies gausumas ir pasiūlytos priemonės populiacijos valdymui, monitoringui bei apsaugai. Pradėtas ūdros paplitimo ir populiacijos gausumo įvertinimas. Pasiūlyti inkilai šikšnosparniams, leidžiantys padidinti jų užimtumą 80–90%. Įvertinta plynųjų ir atrankinių miško kirtimų reikšmė lazdyninėms miegapelėms bei pievos-miško sukcesijos įtaka smulkiųjų žinduolių bendrijos formavimuisi. Genetiniais metodais išaiškintas pievinio pelėno filogenetinių mDNR linijų paplitimas Baltarusijoje, Latvijoje, Estijoje ir Rusijoje (Karelija). Tiriant mažojo erelio rėksnio mitybą, įvertintas dviejų žinduolių liekanų apibūdinimo metodų efektyvumas. Išanalizuota, kaip senos bebravietės keičia melioracijos kanalus.

Išleista: Ulevičius A., Juškaitis R. 2005. Lietuvos žinduolių pėdsakai ir kitos veiklos žymės.
Augustaitis A. … Mažeikytė R. ir kt. 2006. Sąlygiškai natūralių ekosistemų kompleksiškas monitoringas.

2008–2012 m. ŽEL užduotis: Įvertinti žinduolių faunos ištirtumą, parengti žinduolių populiacijų naudojimo, valdymo ir apsaugos strateginius metmenis.

2008 m. įvertinta manguto ir ūdros populiacijų gausumas, paplitimas, dauginimosi rodikliai, buveinių išsaugojimo laipsnis, grėsmės ir apsaugos perspektyvos, pateikti pasiūlymai populiacijų valdymui. Ištirtas smulkiųjų žinduolių gausumas ir bendrijų įvairovė ekotonuose prie įvairaus tipo vandens telkinių ir jų reikšmė plėšrūnų mityboje.

2009 m. rastos Latvijos (Microtus subterraneus) ir Lietuvos (Neomys anomalus) faunai naujos žinduolių rūšys, ištirta pelkinio pelėno plitimo Lietuvoje tendencija per 50 metų. Išaiškinta, kaip miškingose vietovėse privilioti Natuzijaus šikšniukų ir šikšniukų mažylių veisimosi kolonijas. Nustatyta, kad per metus Lietuvos greitkeliuose suvažinėjama apie 20.000 dvidešimties rūšių žinduolių. Įrodyta, kad naudojant atbaidančius kvapus, galima 40% sumažinti gyvūnų patekimą ant kelių per aptvėrimų spragas. Sukurtas kanopinių migracijų per A1 ir A2 greitkelius modelis, pagal kurį pateiktos rekomendacijos požeminių perėjų ir žaliųjų tiltų gyvūnams statybai.

2010 m. nustatyta, kad Lietuvai rekomenduojamas minimalus gyvybingos vilkų populiacijos dydis yra 100 individų, ekologiškai optimalus populiacijos dydis – 150–250 individų. Minimalus irštvų skaičius galėtų būti 5–10, priimtinas – 15 (10–20). Nustatyta, kad 2010 m. žiemą Lietuvoje buvo apie 300 vilkų. Modeliavimo būdu patvirtinta, kad rekomenduojama 50–60 individų sumedžiojimo kvota populiacijos gyvybingumui įtakos neturi. Atlikta miegapelių (Gliridae) būklės ir apsaugos priemonių Europoje ir Lietuvoje apžvalga.

2011 m. nustatyta, kad kasmet Lietuvos magistraliniuose keliuose žūsta ir oficialiai neužregistruojama 20–25 tūkstančiai gyvūnų, tai apie 20 kartų viršija oficialius duomenis. Įvertintas visuomenės požiūris į lūšių populiacijos valdymo priemones. Išaiškinta, kad letalių kontrolės priemonių priimtinumas priklausė nuo lūšių keliamos grėsmės suvokimo. Manguto genetinės įvairovės tyrimams naudojant mitochondrinės DNR cytochromo b geno D-kilpos fragmentą, įvertinta haplotipų įvairovė bei jų paplitimas Lietuvoje.

Parengti rūšies apsaugos planai lūšiai, paprastajai jūros kiaulei, Natuzijaus šikšniukui, vandeniniam pelėausiui ir kūdriniam pelėausiui bei 17 veiksmų planų šių rūšių apsaugos reikalavimų įgyvendinimui.

Išleista: Juškaitis, R. 2008. The Common Dormouse Muscardinus avellanarius: Ecology, Population Structure and Dynamics. Institute of Ecology, Vilnius.

Juškaitis, R., Büchner, S. 2010. Die Haselmaus Muscardinus avellanarius. Die Neue Brehm-Bücherei, Bd. 670.

Andersone-Lilley, Ž., Balčiauskas, L., ir kt. 2010. Ungulates and their management in the Baltics (Estonia, Latvia and Lithuania). In: European ungulates and their management in the 21st century. Cambridge University Press, Cambridge.

Jedrzejewski, W., … Balciauskas, L., et al. 2010. Synthesizing wolf ecology and management in Eastern Europe: similarities and contrasts with North America. The world of wolves: new perspectives on ecology, behaviour and management. University of Calgary Press.

Juškaitis, R. 2010. Inkilų gyventojai: paukščiai, žinduoliai, bendruomeniniai vabzdžiai. Lututė, Kaunas.

2012–2016 m. ŽEL užduotis: „Žinduolių populiacijų būklės ir kaitos tyrimai jų išteklių valdymo ir išsaugojimo moksliniam pagrindimui.“

Įvertinta Lietuvos briedžių, lūšių, vilkų ir mangutų genetinė įvairovė Europos kontekste, išskirtos Skandinavijos ir kontinentinė briedžių populiacijos, trys lūšių populiacijos bei trys mangutų genetiniai klasteriai, kurių didžiausias apima visą Centrinę Europą. Išaiškinta, kad per Lietuvą galimai eina riba tarp dviejų genetiškai skirtingų briedžio klasterių. Įrodyta, kad lūšims ypatingai svarbi buveinės fragmentacija, atranka skirtingai veikia patinus ir pateles. Nustatytas vilkų heterozigotiškumo erdvinis trendas nuo pietvakarių Europos (mažiausia genetinė įvairovė) į šiaurės-rytus (didžiausia genetinė įvairovė). Lietuvos vilkų populiacija pasižymi heterozigotiškumu, jai nebūdingas butelio kaklelio efektas, nėra hibridizacijos su šunimis požymių. Manguto centrinės populiacijos dydis (>1500 km) patvirtina šios rūšies gebėjimą plisti, įveikiant didelius atstumus ir homogenišką populiacijos struktūrą. Spėjamai, Suomijos ir Centrinės populiacijos susiformavo iš skirtingų introdukuotų gyvūnų grupių.

Filogeografiniai lazdyninės miegapelės tyrimai didesnėje arealo dalyje parodė, kad yra dvi labai skirtingos genetinės linijos: Vakarų Europos ir Vidurio bei Šiaurės Europos, Balkanų ir Turkijos. Lietuvos lazdyninės miegapelės yra genetiškai artimos su Latvijos, Lenkijos ir Vokietijos miegapelėmis.

Bendradarbiaujant su užsienio kolegomis nustatyta, kad 21-oje Europos rudojo pelėno populiacijoje TRL2 genui (toll-like receptor gene) būdinga haplotipinė struktūra. Šios populiacijos išsiskiria į 4 klasterius, kurie persidengia su trimis mitochondrinėmis linijomis. TRL2 haplotipinė struktūra susiformavo anksčiau už mitochondrinių linijų atsiskyrimą ir išliko rūšies populiacijose.

Išanalizuotas vilkų, lūšių, rudųjų lokių ir ernių statusas visoje Europoje. Išaiškinta, kad dėl įstatyminių apsaugos priemonių, visuomenės pakantumo plėšrūnams ir ilgo politinio stabilumo periodo dauguma populiacijų atsistatė iki 20 amžiaus pradžios/vidurio lygmens. Šios rūšys stebimos fragmentuotame, žmogaus pakeistame ir intensyviai naudojamame landšafte. Didelę reikšmę turėjo miškingumo didėjimas ir kanopinių gyvūnų gausėjimas. Konfliktų tarp žmonių ir plėšrūnų priežastis – naminių gyvūnų pjovimas, tačiau plėšrūnai tampa ir politinių procesų atspindžiu visuomenėje.

Lietuvoje piliečių mokslo projekte surinkti daugiau kaip 800 stambiųjų plėšrūnų stebėjimų duomenys, rodantys, kad vilkų apskaita nepakankamai įvertina šių gyvūnų skaičių, taip pat lūšių skaičiaus ir paplitimo padidėjimą. Parengta po 10 manguto ir kanadinės audinės gausos reguliavimo veiksmų planų.

Įvertinta visuomenės nuomonė apie stumbrų buvimą Centrinėje Lietuvoje, sub-optimaliose buveinėse, kur laisvųjų stumbrų banda gyvena jau 40 metų. Nustatyta, kad 85% respondentų juos vertina teigiamai, tačiau 47,4 % juos toleruotų ne arčiau kaip 10 km atstumu nuo namų. Daugiau kaip 60 % gyventojų pritartų stumbrų skaičiaus didėjimui, 51 % – jų buvimui laisvėje. Neigiama visuomenės nuomonė gali būti ribojančiu veiksniu.

Naudojant sujungtos sklaidos diagramos (connected scatterplot) metodą įvertintas briedžių ir tauriųjų elnių populiacijos gausumas ir sumedžiojimas Lietuvos regionuose, populiacijos kitimo trendai šalyje ir apskrityse. Briedžio populiacijos valdymo metodai neužtikrino stabilios populiacijos būklės po 1990 m. Įvertinta selektyvios medžioklės įtaka stirnų trofėjų kokybei Baltijos šalyse: selekcija sąlygojo didesnių stirninų ragų išsivystymą Lietuvoje.

Išanalizuotas automobilių susidūrimų su gyvūnais skaičius ir jų pasekmės visuose magistraliniuose keliuose ir avaringiausiuose Lietuvos krašto keliuose. Įvertintas avaringumo mažinimo priemonių (tinklo tvoros nuo laukinių gyvūnų, požeminės perėjos, horizontalūs barjerai, rampos) efektyvumas. Nustatytos vietos, kur labiausiai reikalingos avaringumą (dėl eismo įvykių su laukiniais gyvūnais) mažinančios priemonės, parengtas prioritetinių priemonių sąrašas. Pateiktos rekomendacijos dėl: (1) priemonių, naudotinų rekomenduojamų žaliųjų tiltų vietose; (2) inovacinių kelio ženklų naudojimo; (3) cheminių repelentų naudojimo, (4) dėl vairuotojų informavimo.

Išnagrinėjus sezoninių pavasarinių potvynių trukmės ir aukščio įtaką užliejamų pievų smulkiųjų žinduolių bendrijoms nustatyta, kad potvyniai palaiko jų įvairovę pievose ir nendrynuose. Aukštas potvynis išstumia dominuojančias rūšis, sudarydamas geresnes sąlygas kitoms rūšims.

Apibendrinti duomenys apie savaiminės ir žmogaus sukeltos pradinės pievos-miško sukcesijos poveikį smulkiesiems žinduoliams. Sukcesijos metu mažėja bendrijos rūšių įvairovė ir gausumas, tačiau biomasė nesikeičia dėl dominuojančių rūšių kaitos.

Įvertinus nedidelių kormoranų kolonijų poveikį smulkiųjų žinduolių gausumui ir rūšinei sudėčiai nustatyta, jog dėl biogeninio užterštumo aktyvaus kolonijos poveikio zonoje žymiai sumažėja jų rūšinė įvairovė. Per mitybinę grandinę smulkiesiems žinduoliams perduodami vandens ekosistemų biogenai, jų organizme kaupiasi δ13C ir δ15N izotopai.

Ištirti pelkinio pelėno dauginimosi rodikliai parodė, kad populiacija Lietuvoje priklauso pietinei geografinio paplitimo daliai, kuriai būdingas nedidelis vados dydis ir vadų skaičius per metus. Ši rūšis pirmą kartą aptikta Latvijoje, netoli Lietuvos sienos. Išanalizuotas vandeninio kirstuko matmenų geografinis gradientas šiaurės-pietų kryptimi ir jų neatitikimas Bergmano taisyklei rūšies paplitimo arealo viduryje, nustatytas mažojo vandeninio kirstuko žymus arealo poslinkis į šiaurę.

Apibendrinus duomenis apie dirvinės ir mažosios miškinės pelės paplitimą, gausumą ir buveines nustatyta, kad mažoji miškinė pelė aptinkama tik šiaurės vakarinėje ir šiaurinėje Lietuvos dalyse, kuriose rūšiai būdinga miško buveinių vengimas, ekotoninių buveinių pasirinkimas ir palyginti nedidelis gausumas.

Apibendrinti ilgamečiai duomenys apie geltonkaklės pelės populiacijos gausumo pokyčius priklausomai nuo stambias sėklas užauginančių medžių ir krūmų derliaus, ypač ąžuolų, kurie gausiai dera dažniau ir reguliariau nei lazdynai.

2011–2015 m. Visuotinė dotacija „(Miegapelių (Gliridae) populiacijų ypatumai Šiaurės vakarinėje arealų periferijoje“ (R. Juškaitis): apibendrinti duomenys apie lazdyninę miegapelę visame paplitimo areale. Surinkti nauji duomenys apie šiaurės vakarinėje arealų periferijoje esančių lazdyninės, didžiosios ir miškinės miegapelių populiacijų gausumą, demografinę struktūrą, dauginimąsi ir kt. Atlikta miškinių miegapelių mitybos ir jos dinamikos jų sezono metu analizė. Išanalizuotas lazdyninės miegapelės populiacijos mirtingumas ir jo įtaka populiacijos dinamikai. Apibendrinti duomenys apie miškinės miegapelės populiacijos ekologijos ypatumus šiaurės vakariniame arealo pakraštyje.

Išleista: Juškaitis, R., Büchner, S. 2013. The Hazel Dormouse: Muscardinus avellanarius. NBB English Edition, vol. 2. Hohenwarsleben: Westarp-Wissenschaften.

Holden-Musser, M.E., Juškaitis, R. & Musser, G.M. 2016. Family Gliridae (Dormice). In: Handbook of the Mammals of the World. Vol. 6. Lagomorphs and Rodents I. Barselona, Lynx Edicions.

2017–2021 m. ŽEL užduotis: „Įvertinti žinduolių rūšių ir populiacijų ilgalaikius pokyčius dėl klimato kaitos bei kitų natūralių ir antropogeninių veiksnių; pildyti duomenų masyvus, apimančius geografinius ir lokalius gradientus“.

Buvo panaudoti nauji metodai: piliečių mokslas, stabiliųjų izotopų ir cheminių elementų analizė, laukinių gyvūnų stebėjimo kameros. Žinduolių žuvimo keliuose tyrimams pritaikyta GIS analizė ir KDE+ programinė įranga dažniausių susidūrimų su kanopiniais gyvūnais vietoms keliuose (hotspots) nustatyti. Šie duomenys buvo panaudoti IENE tinklo darbe vertinant avaringiausias vietas Europoje. Bendradarbiaujant su kitų Lietuvos ir užsienio institucijų partneriais, pradėti smulkiųjų žinduolių patogenų tyrimai.

Išanalizavus briedžio (Alces alces), šerno (Sus scrofa), tauriojo elnio (Cervus elaphus), stirnos (Capreolus capreolus), rudojo lokio (Ursus arctos), lūšies (Lynx lynx), ir vilko (Canis lupus) populiacijų ilgalaikius trendus devyniose šalyse nustatyta, kad šių rūšių populiacijų dinamiką nulėmė socioekonominių pokyčių po socializmo žlugimo 1990-aisiais greitis. Greiti populiacijų sumažėjimai buvo būdingi toms post-socialistinėms šalims, tarp jų ir Lietuvai, kuriose reforma vyko lėtai. Ekonominio smukimo metais medžiojamąją fauną paveikia brakonieriavimas ir permedžiojimas. Šalyse, kur politiniai ir ekonominiai pokyčiai yra greitesni, fauna nukenčia mažiau (Bragina ir kt., 2018).

GIS modeliu įvertintos briedžių migracijos per du intensyviausiai naudojamus magistralinius Lietuvos kelius, išaiškintos nuo buveinių struktūros priklausančios didžiausios rizikos automobilių susidūrimų su briedžiais vietos. Išanalizuota 2002–2017 metų briedžių, tauriųjų elnių, stirnų ir šernų žuvimo keliuose laiko (sezoninė, dienos ir valandos) dinamika. Nustatyti avaringumo pikai (1) gegužę ir lapkritį, (2) penktadieniais, (3) 7.00 bei 22.00 valandą. Įrodyta, kad pavojingiausias laikas yra prieš patekant saulei ir po jos laidos: pavasarį ir vasarą – anksti ryte ir vėlai vakare, rudenį ir žiemą – vėlai ryte bei anksti vakare. Ši informacija svarbi planuojant saugos priemones dėl susidūrimų su kanopiniais gyvūnais ir informuojant vairuotojus.

Piliečių mokslo projekto metu 2015–2018 metais surinkti duomenys apie didžiųjų plėšrūnų paplitimą Lietuvoje parodė vykstančią vilkų populiacijos plėtrą ir skaičiaus didėjimą. 2018 m. Lietuvoje buvo ne mažiau 500 individų (100 grupių), vidutinis grupės dydis padidėjo iki 3,6 individo, pavienių vilkų dalis populiacijoje sumažėjo nuo 56% 2015 m. iki 40% 2018 m. Nustatytas ir lūšių paplitimo bei gausumo padidėjimas, užregistruoti 33 atvejai, kai lūšys buvo stebimos ne pavieniui (dažniausiai, patelė su vienu, dviem ir net trimis jaunikliais). Lūšies vados stebėtos visoje Lietuvoje.

Nustatyti plėšriųjų ir kanopinių žinduolių sezoninio bei paros aktyvumo pokyčiai dviejose didžiųjų kormoranų kolonijose, besiskiriančiose perinčių paukščių gausumu. Ištirti 20 cheminių elementų kaupimosi dėsningumai kormoranynuose dominuojančių smulkiųjų žinduolių rūšių organizme.

Analizuojant stabiliuosius anglies ir azoto izotopus įvertinta, kaip smulkiųjų žinduolių bendrijoje vyksta nišos pasidalinimas laike (dominuojančių rūšių kaita) ir izotopinėje erdvėje (mitybos skirtumai). Išaiškintas užliejamų pievų buveinės išskirtinumas didelės rūšinės įvairovės bendrijos formavimuisi. Stabiliųjų δ13C ir δ15N izotopų vertės komerciniuose soduose bei uogynuose simpatriškai gyvenančių Microtus g. pilkųjų pelėnų plaukuose parodė, kad plačiausia trofinė niša buvo būdinga dominuojančiai rūšiai, paprastajam pelėnui M. arvalis. Trys ištirtos pilkųjų pelėnų rūšys pagal δ15N dalinosi trofine niša visose buveinėse, tačiau pagal δ13C sodų ir pievų buveinėse nišos išsiskyrė.

Įvertinta Lietuvos mažosios miškinės pelės (Apodemus uralensis) lyčių dimorfizmas, morfometrinių ir kraniometrinių matmenų variabilumas, bei šios rūšies dydžio geografiniai gradientai (šiaurė-pietūs, rytai-vakarai, aukštis virš jūros lygio) arealo ribose ir atitikimas Bergmano bei Merfio dėsniams. Išanalizuoti pievinio pelėno (Microtus agrestis) kūno ir kaukolės dydžio pokyčiai priklausomai nuo platumos ir laiko, lyginant Lietuvos ir Estijos populiacijas ir 1980–1996 bei 2014–2016 metus. Nustatytas žymus individų sumažėjimas Estijoje (23 iš 27 matmenų patikimai sumažėjo iki 21,9%). Lietuvos pelėnų dydžio pokyčiai buvo nevienareikšmiai.

Komerciniuose soduose ir uogynuose ištirta smulkiųjų žinduolių įvairovė ir gausumas bei jų priklausomybė nuo buveinės ir nuo sodų priežiūros priemonių intensyvumo. Rekomenduota paprastąjį pelėną naudoti kaip referencinę rūšį registruojant augalų apsaugos produktus Lietuvoje.

Išanalizuoti ilgalaikiai lazdyninės miegapelės populiacijos erdvinės struktūros pokyčiai priklausomai nuo populiacijos tankumo ir nustatyta, kad mažėjant populiacijos tankumui, didėjo vidutinis miegapelių gyvenamųjų plotų dydis, mažėjo jų persidengimas, tačiau lokalizacijos pokyčiai nuo populiacijos tankumo nepriklausė. 2000–2019 m. duomenų analizė parodė, kad neigiamas plyno miško kirtimo poveikis lazdyninių miegapelių gausumui kirtavietėje yra trumpalaikis. Plyni kirtimai nedideliuose miško plotuose yra palankūs lazdyninių miegapelių populiacijoms. Miškinės miegapelės subpopuliacijos gausumo ir demografinės struktūros dinamika 1999–2019 m. parodė, kad subpopuliacija išnyko dėl miško kirtimų, kurie visiškai sunaikino dalį miegapelių buveinių ir labai pablogino likusių buveinių kokybę, bei dėl nepalankaus lyčių santykio (nuo 2015 m. joje nebeliko patinėlių).

Tiriant smulkiųjų žinduolių patogenus, pirmą kartą Lietuvoje smulkiuosiuose žinduoliuose rastos riketsijos (Radzijevskaja ir kt., 2018). Pilkosiose ir juodosiose žiurkėse rastas žiurkių hepatito E virusas (Simanavičius ir kt., 2018). Ruduosiuose pelėnuose pirmą kartą Lietuvoje aptiktas Puumala virusas (Strakova ir kt., 2017). Nauja hantaviruso atmaina, pavadinta Rusnės virusu, nustatyta aštuoniuose pelkiniuose pelėnuose iš Rusnės (Dreves ir kt., 2021).

2022–2026 m. ŽEL užduotis: „Ištirti žinduolių gausos ir rūšinės įvairovės kaitos įtaką ekosistemoms ir jų funkcijoms istoriniame kontekste bei numatyti racionalaus jų išteklių naudojimo perspektyvas“. Tyrimų tikslas: sisteminis saugomų, invazinių ir medžiojamųjų žinduolių rūšių, populiacijų bei jų buveinių įvertinimas, skirtas jų apsaugai ir naudojimui, klimato kaitos ir antropogeninio streso įtakos analizei ir prognozėms, smulkiųjų žinduolių bendrijų pokyčių įvairiose buveinėse retrospektyvinis įvertinimas ir prognozė, bei tyrimai parazito-šeimininko sąveikų nustatymui.

Laboratorijos darbuotojų apgintos disertacijos (1961–2023)

Prūsaitė J. „Lietuvos Canidae šeimos žvėrys“ (1961)

Maldžiūnaitė S. „Lietuvos TSR kiauniniai plėšrūnai, jų biologija, gausumas ir ūkinė reikšmė“ (1964)

Baleišis R. „Lietuvos TSR briedžių biologija ir reikšmė miškų ūkiui” (1973)

Bluzma P. „Stirna Lietuvoje (ekologinė-morfologinė charakteristika)“ (1975)

Mažeikytė R. „Pelinių graužikų populiacijų radiojautrumo pokyčiai dėl jų gyvenamųjų vietų užteršimo 90Sr“ (1978)

Baranauskas K. „Paros ir sezoniniai mitotiniai ritmai geltonkaklės pelės ir paprastojo pelėno akies raginės epitelyje“ (1984)

Tauginas J. „Elninių erdvinis pasiskirstymas antropogeninės miško sukcesijos sąlygomis“ (1985)

Balčiauskas L. „Kanopinių erdvinė struktūra Lietuvos antropogeninio landšafto sąlygomis“ (1988)

Juškaitis R. „Lazdyninės miegapelės populiacijų struktūra ir biocenotiniai ryšiai Lietuvoje“ (1990)

Ulevičius A. „Bebro (Castor fiber L.) populiacijos formavimasis ir erdvinė-fenetinė struktūra Lietuvoje“ (1993)

Baltrūnaitė L. „Vidutinio dydžio plėšriųjų žinduolių ekologinės nišos Lietuvos ekosistemose“ (2003)

Balčiauskienė L. „Naminės pelėdos (Strix aluco) ir mažojo apuoko (Asio otus) mitybos ekologija, vertinant pagal grobio kraniometriją / Feeding ecology of Tawny owl (Strix aluco) and long-eared owl (Asio otus) based on craniometry of prey” (2006)

Jasiulionis, M. „Didžiojo kormorano (Phalacrocorax carbo sinensis) kolonijų poveikis žinduoliams / Impact of the colonies of great cormorants (Phalacrocorax carbo sinensis) on mammals” (2020)

Kučas, A. „Laukinių gyvūnų susidūrimų su transportu dėsningumai ir susidūrimų mažinimo priemonių vertinimas / Evaluation of wildlife–vehicle collision patterns and assessment of mitigation measures” (2021)

Kitrytė, N. „Smulkiųjų žinduolių parazitų įvairovė ir jų bendrijas formuojantys faktoriai / Diversity of small mammal parasites and factors shaping their communities” (2022)

Stirkė, V. „Smulkiųjų žinduolių ekologijos ypatumai komerciniuose soduose, uogynuose ir komensalinėse buveinėse / Peculiarities of small mammal ecology in commercial orchards, berry plantations and commensal habitats” (2023)

×