Paskutinio ledlaikio pabaigoje ledyno paribyje esantis Vilniaus kalvynas dar tebuvo plynaukštė, sukaustyta daugiamečio įšalo. Staigus klimato atšilimas poledynmetyje atitirpdė įšalą ir prasidėjo grunto masių slinkimas į atsilaisvinančią nuo ledo erdvę Neries ir Vilnios slėnių link. Taigi termoerozija išskobė didžiąsias raguvas ir klonius, suformavo Vilniaus erozinio kalvyno pagrindinius bruožus. Termoerozija vyksta ir dabartinio atšilimo metu daugiamečio įšalo kraštuose – Kanadoje, Sibire.
Patogus lankytis ir žvalgytis Saulės slėnis Antakalnyje galėtų būti termoerozijos reiškinio etalonu.
Pagalvokime, gal verta būtų jį skelbti gamtos paveldo objektu (GPO)? Jam dabartiniu metu atrodo negresia urbanizacijos ar sunaikinimo pavojai, tačiau būnant GPO, Saulės slėnis plačiau paskleistų žinias apie klimato pokyčius praeityje.
Vilniaus termoerozinis kalvynas yra unikalus savo kilme ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Todėl Lietuvos geologai jį teikia kaip kandidatą į Pasaulio geologinio paveldo sąrašą, kurį rengia Tarptautinė geologijos mokslų sąjunga (IUGS) kartu su UNESCO. Beje, Saulės slėnis įkvepia kūrybai – jis nutapytas Stasio Jusionio paveiksle „Ruduo Sapieginėje“ (1993 m.).
Klimato ir vandens tyrimų laboratorija
Saulės slėnis – termoerozinė raguva (Nuotraukų autorė – I. Satkūnienė).
