Šepeta. Prarastos pelkės istorija: 126–136. Vilnius. https://doi.org/10.35513/NRC.2024.2.09
Santrauka
Šiame straipsnyje aptariama, kaip Šepetos pelkės kaita iš natūralios gyvybingos gamtinės sistemos į eksploatuojamą durpyną atsispindi kartografinėje medžiagoje. Šepetos pelkės raida skirstoma į tris etapus, kurie skiriasi pagal žmogaus veiklos intensyvumą ir poveikį pelkės hidrologiniam režimui, augalijai ir durpės klodui. Pelkės kaitos analizės atskaitos tašku pasirinkta 1938–1939 metų aerofotonuotrauka, paskelbta autorių kolektyvo parengtame leidinyje „Šepeta. Aukštapelkio monografija“, redaguotame K. Brundzos (1940). 1939–1953 m. tarpsnis apima palyginti neintensyvaus pelkės eksploatavimo laikotarpį, kai durpės buvo kasamos daugiausia rankiniu būdu, o gavybą trikdė karas ir besikeičiantys durpyno savininkai. Jau\ įvykusius pelkės pokyčius, susijusius su durpių kasyba, apie 1,44 km2 plote iliustruoja 1951 m., 1952 m. atspausdintas topografinis žemėlapis (M 1:25000) rusų kalba. Sparti durpių gavybos plėtra nuo 1953 m. iki 1990 m. atsispindi 1960 m. ir 1978 m. aerofotonuotraukose. Jose matoma, kad paveikta pelkės dalis užima apie 3/4 ploto. Durpyno plėtra nuo 1990 m. iki šiol atsispindi trijuose skirtingų metų skaitmeniniuose ortofotografiniuose žemėlapiuose. Paskutiniame 2021 m. žemėlapyje matomas tik nedidelis, apie 0,49 km2 , buvusios aukštapelkės likutis. Ši vadinamoji „žalioji zona“, nors ir nusausinta, išlaiko paskutinius Šepetai būdingos aukštapelkės augalijos bruožus.
Reikšminiai žodžiai: aerofotonuotraukos, aukštapelkės augalija, durpių gavyba,
ortofotografinis žemėlapis, pelkės kaita.
