Vasarą, sušilus orams ir vandeniui, suaktyvėja gyvybiniai procesai ir vandens telkiniuose. Vandens telkinio savininko, alytiškio Aliaus Mazaliausko filmuotą video reportažą paprašėme pakomentuoti Gamtos tyrimų centro vyr. mokslo darbuotojų dr. Juditos Koreivienės ir dr. Jūratės Karosienės.
Ką mes matome vandens paviršiuje? Kokiomis aplinkybėmis tai gali susiformuoti? Pavojinga žmogui ir žuvims ar ne? Kokių priemonių reiktų imtis vandens telkinio savininkui?
Medžiagoje užfiksuotas melsvabakterių sukeltas vandens žydėjimas. Žydėjimo metu melsvabakterės sparčiai dauginasi, formuoja santalkas ir vanduo tampa melsvai žalios spalvos. Esant ramiam orui iškyla į vandens paviršių ir suformuoja plėveles. Vandens žydėjimas yra geriausiai matoma vandens telkinių eutrofikacijos pasekmė. Perteklinis azoto ir fosforo junginių kiekis, patenkantis į vandens telkinius iš baseino dėl intensyvios ūkinės veiklos, nesutvarkytų nuotekų valymo sistemų, buityje naudojamų cheminių priemonių, taip pat temperatūra yra vieni svarbiausių veiksnių melsvabakterių intensyviam augimui ir vandens žydėjimų formavimuisi. Todėl vandens žydėjimai yra dažnas reiškinys vasaros laikotarpiu.
Tyrimais yra nustatyta, kad net iki 75 % žydinčių vandens telkinių yra pavojingi žmogui ir gyvūnams. Melsvabakterės sintetina ir į aplinką išskiria toksinius junginius, vadinamus cianotoksinais. Priklausomai nuo jų sudėties ir koncentracijos vandens telkinyje, šie toksinai gali sukelti alergines odos reakcijas, dusulį ar virškinimo sistemos sutrikimus. Išsimaudžius žydinčiame vandenyje gali pasireikšti apsinuodijimo požymiai, bendras kūno silpnumas, galvos svaigimas, sunku kvėpuoti, gali dilgčioti galūnėse. Kai kurie cianotoksinai kaupiasi organizme ir sukelia įvairias lėtines ligas (vėžį, išsėtinę sklerozę, paspartina Alzheimerio ligą, kt.). Be to, šie toksinai kaupiasi žuvyse ir kituose vandens organizmuose, todėl su maistu gali patekti į žmogaus organizmą.
Norime atkreipti dėmesį, kad didžiausias pavojus žmogaus ir gyvūnų sveikatai kyla pasibaigus vandens žydėjimui, kuomet melsvabakterės suyra ir cianotoksinai patenka į vandenį. Būtent tuomet cianotoksinų kiekiai būna didžiausi ir jie gali išlikti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių.
Žydinčiame vandens telkinyje reikėtų elgtis atsargiai, nes cianotoksinai gali patekti į organizmą: nenardyti; plaukiant ar užsiiminėjant vandens sportu, stengtis, kad vanduo nepatektų pro burną ar nosį; neleisti gyvūnams lakti tokio vandens; žydinčiu vandeniu nelaistyti daržų. Ypač atsargūs turėtų būti alergiški žmonės, maži vaikai ir senjorai.
Norint išspręsti vandens žydėjimo problemą, visų pirma reikėtų rasti ir pašalinti priežastį – potencialius taršos azoto ir fosforo junginiais šaltinius. Vėliau vandens kokybei gerinti galima taikyti skirtingas priemones, kurias pasirinkti reiktų atsižvelgiant į vandens telkinio dydį, pratakumą, vandens žydėjimo intensyvumą ir pobūdį.
Lietuvos žydinčius vandens telkinius galima pamatyti sukurtame interaktyviame žemėlapyje. Jame taip pat patiems galima pažymėti pastebėtus vandens žydėjimus.
Pažymėk žydintį vandens telkinį galima: https://arcg.is/0jqvCn arba
Žemėlapis su žydinčiais vandens telkiniais galima rasti: https://arcg.is/1v5faT arba
