Mamutas – mokslinių tyrimų santalkos simbolis

Mamutų kaulų ir audinių tyrimai atsako į šių mokslų sričių klausimus:

  • Paleogeografija – kaip ir kodėl kito klimatas?
  • Biologija – kodėl mamutai išnyko?
  • Botanika – kokiais augalais mamutai mito?
  • Entomologija – ar gyveno blusos mamuto kailyje?
  • Geologija – kokia sluoksnių stratigrafija ir amžius?
  • Geomorfologija – koks relejefo formų, pvz. terasos, kurioje rastas mamutas, amžius?
  • Archeologija – ar pirmykščiai žmonės gebėjo medžioti mamutus?
  • Kiti mokslai…

Taigi, mamutas gali būti tarpdisciplininius gamtos tyrimus jungiantis objektas.

Vilniaus mamutas 2026-11-18 d. prisimintas Antakalnio bendruomenės sambūryje „Miesto laboratorijoje“.

 

Vilniaus mamutas – poledynmečio klajoklis

Maždaug prieš 13 900 metų, kai Neris plūdo 3–5 km pločio srautu, upės krantas buvo Smėlio gatvės aukštyje, dabartiniam Antakalnyje. Senas mamutas, atklydęs nuo Medininkų, leidosi Sapieginės kalnų šlaitas, įbrido į upės pakrantės klampų smėlį, paslydo, virto ant dešiniojo šono, ir čia pasiliko. Netrukus jo kūną užnešė upės smėlis .

Nors daugelis yra girdėję apie Vilniaus mamutą, bet verta prisiminti jo radimo aplinkybes bei pabrėžti šio radinio reikšmę.

Vilniaus mamutas yra išskirtinis ir unikalus radinys, nes:

  • tai didžiausias Lietuvoje ir visame Baltijos regione paleontologinis radinys,
  • jauniausias (turima omenyje, kad tai paskutinė mamutų rūšis Mammuthus primigenius Blumenbach, 1799) iš visų Lietuvos teritorijoje rastų mamutų, gyvenęs prieš 13 900 metų, poledynmetyje. Kiti mūsų šalyje aptikti mamutų kaulai liudija žinduolius gyvenus gerokai anksčiau – net prieš 40 tūkstančių metų ir daugiau,
  • pilniausias Lietuvoje ir visame Baltijos regione rastas skeletas, nes kiti mamutų fosiliniai radiniai – tai pavieniai dantys, kaulų ir durklų fragmentai,
  • tai mamuto, žuvusio ir palaidoto po smėliu pirminėje padėtyje (toje pačioje vietoje – in situ), skeletas. Visi kiti radiniai yra ledyno bei vandens srovių pernešti ir palaidoti toli nuo jų žūties vietų,
  • tai didžiausias kada nors rastas Baltijos regione mamutas, jo biologinis amžius (sprendžiant iš labai nudilusių apatinio žandikaulio dantų) galėjo būti apie 70 metų.

Unikalus radinys

1957 metų rugpjūčio 5 d. Vilniuje, Antakalnyje, Smėlio gatvėje, buvo aptiktas įdomus radinys — mamuto kaulai. Vasarą šioje gatvėje tiesdami kanalizaciją, darbininkai 3,5 m gylyje susidūrė su stambiais gyvūno kaulais, trukdžiusiais vykdyti žemės darbus.

Aptikti du mamuto durklai – „iltys“, apatinis mamuto žandikaulis, stuburo narelis, priekinė dešinioji ir užpakalinė dešinioji kojos… – iš viso 43 kaulai ir kauleliai.

 

Radvietės vaizdas, 1957 m. rugpjūčio 5 d. © Vilniaus universiteto Geologijos muziejus.

 

J. Satkūno pranešimo tema „Paskutiniojo mamuto kelionė“.

 

Indrė Satkūnienė

Mokslinių kolekcijų skyrius

×