Molėtų rajono Sodybiečių sambūryje, kurį birželio 26 dieną Dubingiuose sukvietė rajono meras Saulius Jauneika, buvo paminėta, o vėliau plačiau diskutuota „akmenligės“ problema. Tai yra gal ne problema, o meilė akmenims, kuriais sodybiečiai puošia savo sodybas. Tai tikrai ne liga, nors ir juokais vadinama „akmenlige“, tai džiaugimasis akmenų grožiu, gamtos reiškinių pažinimas, aplinkos tvarkyba ir tik stiprybę bei gerą sveikatą teikianti veikla.
„Meskite į mane akmenį…“, jeigu kam nepatinka akmenys. „Akmenligė“ lietuvius apniko turbūt jau poledynmetyje, kai tik akmenys išsivadavo iš ledyno gniaužtų ir išniro saulės švieson, prie jų jau skubėjo žmonės tai ugnelę susikurti, tai kokį ženklą iškalti, ar nuo negandų už jų pasislėpti.
Akmenys turi daugelį paskirčių. Jie seniau buvę arba šventais arba prakeiktais, visais laikas buvo ir yra arba statybine medžiaga, arba kliuviniais ariamuose laukuose, o dabar dar tampa aplinkos tvarkybos būtinu elementu. Žmonėms šalia akmenų gyventi yra smagiau, todėl akmenys akmenėliai sparčiai juda į sodybas. Įdirbant akmeningus laukus, kasant vandens telkinius, akmenų randama vis daugiau ir didesnių, o ir senos palaukių akmenų šūsnys jau nebelieka be dėmesio.
Pavyzdžiui, Molėtų rajonas gana akmeningas, nes jo reljefo didesnę dalį sudaro moreninės formos. Ypač akmenuotos žemės ten, kur ledyno tirpsmo vandenys yra apskalavę ledyno moreninių formų pakraščius, pavyzdžiui, Molėtų pietines apylinkes Luokesų ežero link ar Virintų ežero prieigas. Akmenyno pavyzdys – Žalvarių geologinis draustinis. Akmeningos dirvos matyti palei kelią link Suginčių, o prie surinktų iš dirvų akmenų krūsnių iškabinti užrašai „Parduodu akmenis“. Daug akmenų, riedulių jau sukeliavę į sodybas įdomesnei aplinkai sukurti, tapę paminklais ar ekspozicijomis (pavyzdžiui, prie Molėtų observatorijos). Nemažai jų yra tapę skalda ar mūru, tačiau Molėtų rajone yra daug išlikusių didelės gamtos bei archeologijos paveldo vertės riedulių ir jų sankaupų.
Didžiausi ir įdomiausi Molėtų rajono akmenys: Valiulis (Alantos sen.); Skudutiškio šventvietės, Kreiviškių (Bijutiškio), Lakajos (Inturkės sen.), Suvalkinių (Ambraziškiai) Mindučių (Čiulėnų sen.), Šventakmenis (Kraujelių, Mindūnų sen.), Uršulės (Ančėnai, Suginčių sen.), Jurkiškių (Dubingių sen.), Noliškio (Suginčių sen.), Levaniškių akmuo (Geležinė boba), Jaurų akmuo (Dzidoriaus krėslas), Avilčių akmuo su „žmogaus pėdomis“, Krakiškių akmuo su „žmogaus pėda“, Antatiškių (vad. Šaučiuku), Velnio akmuo, Juozapuvkos akmuo, Petrauskų akmuo su įvairiomis pėdomis (Moliapestis), Vaikučių akmuo (Giedraičių sen.), Valių akmuo (prie Laičių) ir kt.
Kaip matome, akmenų sąrašas gana ilgas, tai jeigu visus aplankyti susiruoštume (o to linkiu visiems Molėtų akmenų „išpažinėjams“), kelionė būtų netrumpa. Be to, dar reikėtų neužmiršti aplankyti ir akmeninės Stirnių bažnyčios, Kalendorinio akmenų rato Etnokosmologijos muziejuje, Žalvarių draustinio.
Kiekvienas akmuo – tai atskiras gamtos ir mitologijos puslapis ir reikėtų daug „Vilnies” numerių, kad visas akmenines istorijas užrašyti.
Dar keletas praktinių pastebėjimų. Paimti galime tik tuos riedulius, kurie tūno žemės paviršiuje arba pasiekiami kasiniuose (statybų tranšėjose, karjeruose), dirbant žemės ūkio ir kitus darbus. Nors akmenys „auga“, t. y. kyla į žemės paviršių veikiami įšalo, tačiau jų augimo greitis yra daug kartų mažesnis už žmonių gebėjimą rinkti ir šalinti akmenis. Taigi, akmenų, natūraliai esančių žemės paviršiuje, kiekis mažėja labai sparčiai.
Gana dažnai išgirstu klausimą: „Kiek dar akmenų yra mūsų žemėje?“ Paskaičiuokime, viename kubiniame morenos metre yra bent vienas 20 cm skersmens riedulys (ką liudija natūriniai stebėjimai), gautume, kad Lietuvos žemėje (nuo paviršiaus iki maždaug 200 metrų gylio) dar slypi mažiausiai 16 km³ riedulių. Kadangi žemė kasama vis giliau ir plačiau (pažiūrėkite, kiek tvenkinių iškasta), o dar ir pašalas kasmet „paaugina“ akmenis, tikėtina, kad nemažų riedulių Molėtų rajone dar bus surasta.
Uršulės akmuo, Molėtų rajonas. Kaip pasakoja Dalia Kazlovienė, Unčėnų gyventoja Uršulė kolūkio laikais sakydavo: „Kai ateis komunizmas, aš ant jo visiems kiaušinienę kepsiu…“.
Ką galime kalbėti apie akmenis ir dalytis „akmenine“ patirtimi? Kaip eksponuoti akmenis, pavyzdžiui, japoniškuose soduose eksponuojami plokšti, dubenuoti ar ypatingų formų akmenys su ženklais (ar tai žmogaus padaryti, ar gamtos kūriniai – migmatitinės gyslos, ksenolitai), ar akmenys tvirtai stovi, kokia akmenų sudėtis, iš kur jie atsiradę (tai jau geologija), ar reikia nuvalyti samanas nuo akmenų ir t. t.
Jeigu būtų besidominčių „akmenlige“, galėtume susirinkti prie akmenų Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Gamtos tyrimų centro kieme.
Jonas Satkūnas
Klimato ir vandens tyrimų laboratorija
Nuotraukų autorė – Indrė Satkūnienė
