Atodangos – nykstantis gamtos reiškinys

Atodanga – kietų ar birių uolienų ir nuosėdų darinių išeiga žemės paviršiuje ar akvatorijoje (horizontali), šlaite, įgriuvoje, oloje ar dirbtinėje prakasoje (vertikali ar nuožulni). Kietų uolienų atodangos (karbonatų, konglomerato, smiltainio) gali būti stabilios daugelį dešimtmečių, o birių darinių (daugiausia kvartero sistemos)  atodangos rekuperuojasi (pasidengia deliuviu, dirvožemiu,  apauga augmenija) ir tampa šlaitu per kelis metus.

  

Pūčkorių atodanga 1980 (kairėje) ir 2019 metais.

 

Papilės atodanga 1932 metais (kairėje) ir dabar.

Birių darinių atodangos rekuperuojasi labai greitai dėl kintančių hidroklimatinių sąlygų (silpnėjantys  pavasario potvyniai ir ledonešiai, šiltėjantis klimatas palankus augmenijai vegetuoti ir kt. ) ir ūkinės veiklos (nebėra malūnų užtvankų, ganomų gyvulių ar kt.). Todėl galimi vis dažnesni atvejai, kai anksčiau žinomos atodangos rekuperuojasi ir tampa skardžiais, pavyzdžiui, Liškiavos, Valakampių, Plikakalnio, Papilės ir kitos. Pastaruoju metu stabilizuojasi ir apauga Pūčkorių atodanga, kuri netrukus taps pakankamai stabiliu šlaitu.

Žiniasklaida skelbia: „Aplankykite Papilės atodangą“. Tačiau jos seniai nebėra…

 

 

Jonas Satkūnas, Julius Taminskas, Aldona Baubinienė, Klimato ir vandens tyrimų laboratorija

 

 

×