Šepeta. Prarastos pelkės istorija: 112–125. Vilnius. https://doi.org/10.35513/NRC.2024.2.08
SANTRAUKA
Beržas keružis buvo viena iš priežasčių, kodėl T. Ivanauskas 1921 m. siūlė Šepetos pelkę palikti neliečiamu gamtos rezervatu. Šepetos pelkės (Kupiškio r.) beržą keružį (Betula nana L.) pirmą kartą XIX a. pabaigoje aprašė P. Matulionis, vėliau, XX a. pirmoje pusėje, – T. Ivanauskas, A. Minkevičius, H. Wojtusiakowa ir K. Regelis. Išsamiausiai beržo keružio paplitimas Šepetos pelkėje buvo ištirtas 1940 m. kompleksinės ekspedicijos, kuriai vadovavo K. Brundza, metu. Lietuvos ir Lenkijos herbariumuose žinoma trylika beržo keružio pavyzdžių, surinktų Šepetos pelkėje. Pagal istorinius duomenis, šis augalas buvo gausiai paplitęs visoje Šepetos pelkėje. Nuo XX a. 6 dešimtmečio vis intensyviau įsisavinant naujus durpių gavybos plotus, dauguma beržo keružio augaviečių buvo negrįžtamai sunaikintos. Dabar jis dar auga neišeksploatuotame veikiančio durpyno vidurinės dalies plote ir trijose vietose už durpyno ribų. Dėl mažiausios antropogeninės veiklos įtakos gana geros būklės beržo keružio populiaciją dar galima išsaugoti į pietus nuo durpyno atitolusioje augavietėje.
Reikšminiai žodžiai: augalijos kompleksai, aukštapelkių augalija, Etlia Liba Trapidaitė, Halina Wojtusiakowa, herbariumo pavyzdžiai, Kazys Brundza, Konstantinas
Regelis.