Rugsėjo 11–19 dienomis vyks tradicinis XXII mokslo festivalis „Erdvėlaivis Žemė“, kasmet suburiantis tūkstančius lankytojų visoje Lietuvoje. Festivalio metu duris atvers ir Valstybinis mokslinių tyrimų institutas Gamtos tyrimų centras (GTC), kviesdamas atrasti mokslo pasaulį iš arti.

Šiemet lankytojų laukia įdomios veiklos ir pristatymai:

---

🔬 Mikroorganizmų mugė: mus supantis pasaulis iš arčiau

Sužinosite, kokie įvairūs yra mikroorganizmai: nuo naudingų, skaidančių medžiagas ar stiprinančių betoną, iki tų, kurie kenkia maistui ar sukelia ligas. Pamatysite augalų ligų požymius ir jų sukėlėjus, susipažinsite su naujausiais kontrolės būdais bei mikroorganizmų panaudojimu augalų apsaugai.
Sužinosite apie antimikrobines medžiagas, jų įvairovę ir panaudojimą žmonių gyvenimo kokybei gerinti, mikroorganizmų taikymą plastiko atliekų degradacijai ar nanodalelių sintezei. Tai proga pažvelgti į mikropasaulį, kurio plika akimi nepamatysi.

---

🕵️ Kai naudinga tampa pavojinga: ekotoksikologinių tyrimų detektyvai

Tarsi detektyvinėse istorijose, čia atskleidžiama, kaip iš pirmo žvilgsnio naudingi dalykai gali tapti pavojingi aplinkai ir žmogui. Tikri mokslininkų tyrimų pavyzdžiai leis pažinti jų darbą iš arčiau ir suprasti, kodėl kiekviena detalė svarbi.

---

💎 Mineralų grožis

Pažintinėje programoje apžiūrėsite mineralogo A. Žukelio Lietuvai padovanotą išskirtinę fosilijų, uolienų, mineralų ir dirbinių kolekciją bei jam skirtą parodą. Tyrinėsite kristalų formas, spalvas ir blizgesį, stebėsite gamtos „piešinius“ agatuose. Su UV žibintuvėliu pamatysite įspūdingą fluorescencinių mineralų švytėjimą, o rankose galėsite laikyti net „akmenis iš dangaus“ – meteoritus.

---

Festivalio svečiai turės galimybę susipažinti su mokslininkų kasdienybe, pamatyti tyrimų procesus, išbandyti interaktyvias veiklas bei užduoti rūpimus klausimus.

📍 Renginiai vyks Gamtos tyrimų centre, Vilniuje.
Dalyvavimas nemokamas, tačiau būtina išankstinė registracija festivalio svetainėje: www.mokslofestivalis.eu.

✨ Kviečiame dalyvauti ir kartu atrasti mokslo paslaptis!

Maliarija yra viena pavojingiausių žmonijos ligų, iki šiol pasaulyje kasmet nusinešanti daugiau kaip pusė milijono žmonių gyvybių. Žmonių maliarija plačiai paplitusi tropiniuose ir subtropiniuose regionuose, nors dar praeito amžiaus viduryje ji buvo aptinkama ir Lietuvoje. Šios ligos sukėlėjus platina kraujasiurbiai uodai, tačiau tai mokslininkai išaiškino tik XX amžiaus pradžioje ir šis atradimas buvo įvertintas Nobelio premija. Svarbiausi tyrimai, padėję išaiškinti maliarijos perdavimo būdą, buvo atlikti ne su žmonių, o su paukščių maliarija. Paukščių maliarija aptinkama visame pasaulyje, Lietuvoje taip pat, todėl naujausios žinios apie šios ligos sukėlėjus yra svarbios ne tik nykstančių paukščių rūšių išsaugojimo tikslais, bet ir nustatant žmonių ar kitų žinduolių maliarijos plitimo dėsningumus bei galimus gydymo būdus.

Šių metų rugpjūčio 18–28 dienomis pasaulio paukščių bei kitų laukinių gyvūnų maliarijos tyrėjai susitiko Vilniuje, kur vyko „Maliarijos laukinėje gamtoje tyrėjų tinklo antrasis seminaras“ („Wildlife Malaria Network second workshop“) ir tarptautiniai maliarijos mokymai. Mokymuose, vykusiuose Vilniaus Universiteto Gyvybės mokslų centre,dalyvavo 22 jauni tyrėjai, o juos rengė geriausi specialistai iš įvairių pasaulio šalių. Mokymų metu buvo ruošiami tyrėjai gebantys identifikuoti paukščių bei kitų žinduolių maliarijos sukėlėjus, taikyti pažangiausius maliarijos tyrimo metodus bei naujausias žinias tiriant laukinius gyvūnus.

Maliarijos laukinėje gamtoje tyrėjų tinklo seminare, vykusiame Lietuvos mokslų akademijoje, dalyvavo mokslininkai iš 25 pasaulio šalių. Seminaro metu buvo apibendrinti nauji pasiekimai tiriant paukščių maliariją, jos pernešėjus, antropogeninės veiklos bei klimato kaitos įtaką maliarijos plitimui visame pasaulyje, numatytos artimiausio laikotarpio tyrimų gairės, konferencijos, mokymai.

Renginį iš dalies finansuoja WIMANET – tai Europos Sąjungos finansuojamas, 50 šalių pasaulio mokslininkus vienijantis, laukinių gyvūnų maliarijos tyrėjų tinklas, kuriam priklauso Lietuvos Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Gamtos tyrimų centro mokslininkai.

Renginį organziuoja Valstybinis mokslinių tyrimų institutas Gamtos tyrimų centras drauge su Vilniaus universitetu ir Lietuvos mokslų akademija.

Ką bendro turi geologija ir bibliotekos? Visų pirma, geologai rašo knygas ir naudojasi bibliotekomis, be to, turi į bibliotekas panašias kaupyklas – litotekas ir kernotekas.

Litoteka – tai tipinių uolienų pavyzdžių kolekcija. Kernoteka – kerno saugykla (kernas yra iš gręžinio iškeltas uolienos stulpelis).

2025 metų rugpjūčio 29 d. Molėtų rajono bibliotekų darbuotojų išvykstamojo seminaro dalis buvo skirta geologijai – supažindinome su geokolekcija, uolienomis ir meneralais, aptarėme Petro Tarasenkos „Užburtų lobių“ geomitologijos siužetus…

Plačiau https://www.facebook.com/share/p/178SnKxweB/

Indrė Satkūnienė

Valstybinis mokslinių tyrimų institutas Gamtos tyrimų centras

Kolekcijų skyrius

Molėtų rajono Sodybiečių sambūryje, kurį birželio 26 dieną Dubingiuose sukvietė rajono meras Saulius Jauneika, buvo paminėta, o vėliau plačiau diskutuota „akmenligės“ problema. Tai yra gal ne problema, o meilė akmenims, kuriais sodybiečiai puošia savo sodybas. Tai tikrai ne liga, nors ir juokais vadinama „akmenlige“, tai džiaugimasis akmenų grožiu, gamtos reiškinių pažinimas, aplinkos tvarkyba ir tik stiprybę bei gerą sveikatą teikianti veikla.

„Meskite į mane akmenį…“, jeigu kam nepatinka akmenys. „Akmenligė“ lietuvius apniko turbūt jau poledynmetyje, kai tik akmenys išsivadavo iš ledyno gniaužtų ir išniro saulės švieson, prie jų jau skubėjo žmonės tai ugnelę susikurti, tai kokį ženklą iškalti, ar nuo negandų už jų pasislėpti.

Akmenys turi daugelį paskirčių. Jie seniau buvę arba šventais arba prakeiktais, visais laikas buvo ir yra arba statybine medžiaga, arba kliuviniais ariamuose laukuose, o dabar dar tampa aplinkos tvarkybos būtinu elementu. Žmonėms šalia akmenų gyventi yra smagiau, todėl akmenys akmenėliai sparčiai juda į sodybas. Įdirbant akmeningus laukus, kasant vandens telkinius, akmenų randama vis daugiau ir didesnių, o ir senos palaukių akmenų šūsnys jau nebelieka be dėmesio.

Pavyzdžiui, Molėtų rajonas gana akmeningas, nes jo reljefo didesnę dalį sudaro moreninės formos. Ypač akmenuotos žemės ten, kur ledyno tirpsmo vandenys yra apskalavę ledyno moreninių formų pakraščius, pavyzdžiui, Molėtų pietines apylinkes Luokesų ežero link ar Virintų ežero prieigas. Akmenyno pavyzdys – Žalvarių geologinis draustinis. Akmeningos dirvos matyti palei kelią link Suginčių, o prie surinktų iš dirvų akmenų krūsnių iškabinti užrašai „Parduodu akmenis“. Daug akmenų, riedulių jau sukeliavę į sodybas įdomesnei aplinkai sukurti, tapę paminklais ar ekspozicijomis (pavyzdžiui, prie Molėtų observatorijos). Nemažai jų yra tapę skalda ar mūru, tačiau Molėtų rajone yra daug išlikusių didelės gamtos bei archeologijos paveldo vertės riedulių ir jų sankaupų.

Didžiausi ir įdomiausi Molėtų rajono akmenys: Valiulis (Alantos sen.); Skudutiškio šventvietės, Kreiviškių (Bijutiškio), Lakajos (Inturkės sen.), Suvalkinių (Ambraziškiai) Mindučių (Čiulėnų sen.), Šventakmenis (Kraujelių, Mindūnų sen.), Uršulės (Ančėnai, Suginčių sen.), Jurkiškių (Dubingių sen.), Noliškio (Suginčių sen.), Levaniškių akmuo (Geležinė boba), Jaurų akmuo (Dzidoriaus krėslas), Avilčių akmuo su „žmogaus pėdomis“, Krakiškių akmuo su „žmogaus pėda“, Antatiškių (vad. Šaučiuku), Velnio akmuo, Juozapuvkos akmuo, Petrauskų akmuo su įvairiomis pėdomis (Moliapestis), Vaikučių akmuo (Giedraičių sen.), Valių akmuo (prie Laičių) ir kt.

Kaip matome, akmenų sąrašas gana ilgas, tai jeigu visus aplankyti susiruoštume (o to linkiu visiems Molėtų akmenų „išpažinėjams“), kelionė būtų netrumpa. Be to, dar reikėtų neužmiršti aplankyti ir akmeninės Stirnių bažnyčios, Kalendorinio akmenų rato Etnokosmologijos muziejuje, Žalvarių draustinio.

Kiekvienas akmuo – tai atskiras gamtos ir mitologijos puslapis ir reikėtų daug „Vilnies” numerių, kad visas akmenines istorijas užrašyti.

Dar keletas praktinių pastebėjimų. Paimti galime tik tuos riedulius, kurie tūno žemės paviršiuje arba pasiekiami kasiniuose (statybų tranšėjose, karjeruose), dirbant žemės ūkio ir kitus darbus. Nors akmenys „auga“, t. y. kyla į žemės paviršių veikiami įšalo, tačiau jų augimo greitis yra daug kartų mažesnis už žmonių gebėjimą rinkti ir šalinti akmenis. Taigi, akmenų, natūraliai esančių žemės paviršiuje, kiekis mažėja labai sparčiai.

Gana dažnai išgirstu klausimą: „Kiek dar akmenų yra mūsų žemėje?“ Paskaičiuokime, viename kubiniame morenos metre yra bent vienas 20 cm skersmens riedulys (ką liudija natūriniai stebėjimai), gautume, kad Lietuvos žemėje (nuo paviršiaus iki maždaug 200 metrų gylio) dar slypi mažiausiai 16 km³ riedulių. Kadangi žemė kasama vis giliau ir plačiau (pažiūrėkite, kiek tvenkinių iškasta), o dar ir pašalas kasmet „paaugina“ akmenis, tikėtina, kad nemažų riedulių Molėtų rajone dar bus surasta.

Uršulės akmuo, Molėtų rajonas. Kaip pasakoja Dalia Kazlovienė, Unčėnų gyventoja Uršulė kolūkio laikais sakydavo: „Kai ateis komunizmas, aš ant jo visiems kiaušinienę kepsiu…“.

Ką galime kalbėti apie akmenis ir dalytis „akmenine“ patirtimi? Kaip eksponuoti akmenis, pavyzdžiui, japoniškuose soduose eksponuojami plokšti, dubenuoti ar ypatingų formų akmenys su ženklais (ar tai žmogaus padaryti, ar gamtos kūriniai – migmatitinės gyslos, ksenolitai), ar akmenys tvirtai stovi, kokia akmenų sudėtis, iš kur jie atsiradę (tai jau geologija), ar reikia nuvalyti samanas nuo akmenų ir t. t.

Jeigu būtų besidominčių „akmenlige“, galėtume susirinkti prie akmenų Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Gamtos tyrimų centro kieme.

Jonas Satkūnas

Klimato ir vandens tyrimų laboratorija

Nuotraukų autorė – Indrė Satkūnienė

Kuršių nerijos nacionalinis parkas ir Valstybinis mokslinių tyrimų institutas Gamtos tyrimų centras (GTC) – ilgamečiai partneriai, kuriuos vienija bendri tyrimai ir bendras tikslas: gamtos pažinimas ir apsauga.

Vizito metu GTC direktorius dr. Sigitas Podėnas ir kiti delegacijos atstovai kartu su parko specialistais aptarė bendradarbiavimo kryptis ir ateities planus, susitiko su parko direktore Lina Dikšaite, taip pat apžiūrėjo informatyvų ir modernų lankytojų centrą. Bendri tyrimai padeda geriau suprasti ir išsaugoti šį unikalų gamtos kampelį.

Ilgametė partnerystė su nacionaliniais parkais yra svarbi GTC veiklos dalis, jungianti mokslą ir praktinę gamtos apsaugą.

Rugpjūčio 25–28 dienomis Vilniuje Lietuvos mokslų akademijoje šurmuliuoja mokslininkai iš 25 skirtingų pasaulio šalių – vyksta „Maliarijos laukinėje gamtoje tyrėjų tinklo antrasis seminaras“ („Wildlife Malaria Network second workshop“). Jo metu apibendrinami naujausi pasiekimai tiriant paukščių bei kitų laukinių gyvūnų maliarijos sukėlėjus, numatyti įššūkiai bei uždaviniai artimiausiems metams, kuriamos galimybės skirtingų šalių mokslininkams suvienyti jėgas tiriant kraujo parazitų plitimo dėsningumus sparčiai besikeičiančiame pasaulyje, apžvelgiami naujausi maliarijos ir jai artimų parazitų tyrimų metodai.

Renginį iš dalies finansuoja WIMANET – tai Europos Sąjungos finansuojamas, 50-ies šalių pasaulio mokslininkus vienijantis, laukinių gyvūnų maliarijos tyrėjų tinklas, kuriam priklauso Lietuvos Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Gamtos tyrimų centro mokslininkai.

Renginį organizuoja Valstybinio mokslinių tyrimų institutas Gamtos tyrimų centras ir Lietuvos mokslų akademija.

Rugpjūčio 20 dieną Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Gamtos tyrimų centro delegacija lankėsi Palangos gintaro muziejuje, kur susitiko su muziejaus direktore dr. Sigita Bagužaite-Talačkiene.

Šis susitikimas – dar vienas žingsnis tvirtinant jau kelis dešimtmečius trunkantį bendradarbiavimą tarp dviejų institucijų, vienijančių mokslą ir kultūrą.

Vizito metu GTC atstovai apžiūrėjo nuolatines muziejaus ekspozicijas, susipažino su turtinga gintaro kolekcija ir unikalių inkliuzų pavyzdžiais – prieš milijonus metų sakų laše įstrigusiais augalais ir gyvūnais, kurie šiandien padeda atkurti senovinių ekosistemų vaizdą.

Susitikimo metu buvo aptartos esamos ir būsimos bendradarbiavimo kryptys – nuo edukacinių iniciatyvų bei mokslo populiarinimo iki bendrų tyrimų projektų, susijusių su gintaro biologiniu, geologiniu ir istoriniu paveldu.

Gintaras – tai ne tik estetinė ir kultūrinė vertybė, bet ir gamtos archyvas, saugantis neįkainojamą informaciją apie praeities pasaulį. Tęsiant ilgametę partnerystę, šis susitikimas žymi naujas idėjas ir bendrus ateities darbus.

Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Gamtos tyrimų centro Molekulinės ekologijos laboratorijos mokslininkai dr. Adomas Ragauskas, Evelina Maziliauskaitė, dr. Petras Prakas ir dr. (HP) Dalius Butkauskas rugpjūčio mėnesį tarptautiniame mokslo žurnale Diversity (MDPI) publikavo perspektyvos-apžvalginį straipsnį „Population Genetic Structure: Where, What, and Why?“.

Straipsnyje sisteminamos žinios apie populiacinę genetinę struktūrą (PGS), apžvelgiamos dabartinės tyrimų kryptys ir siūlomos naujos perspektyvos ateities darbams. Autoriai pabrėžia, kad siekiant geriau suprasti biologinės įvairovės procesus būtina ne tik gilintis į PGS, bet ir detaliau tirti kitas populiacines struktūras bei jų tarpusavio ryšius – nuo molekulinio iki ekologinio lygmens.

Publikacija aktuali plačiai mokslininkų bendruomenei bei studentams, tyrinėjantiems įvairių organizmų rūšių genetinę įvairovę bei populiacijų dinamiką. Šiame straipsnyje pateikiami siūlymai gali tapti pagrindu naujoms tyrimų kryptims, kurios ilgainiui leistų Lietuvos mokslininkams užimti lyderystės pozicijas tarptautiniu mastu populiacinių struktūrų sisteminimo srityje.

Straipsnį galima rasti atviros prieigos žurnale Diversity (17 tomas, 8 numeris, publikacijos kodas 584).