Fizinės geografijos (N 006) mokslo kryptis:
Rugsėjo 13 d. 10.00 val. Gamtos tyrimų centro konferencijų salėje vyks priėmimo į Fizinės geografijos (N 006) mokslo krypties doktorantūros studijas komisijos posėdis, kuriame dalyvaus stojantieji (motyvacijos pokalbis). Pokalbis vyks pasirinkta studijų doktorantūroje ir numatoma rengti disertacijos tema, pageidautina pristatyti iki 10 minučių trukmės pranešimą („PowerPoint“ prezentacija), trumpai apžvelgiant planuojamus tyrimus ir turimus mokslinius pasiekimus. Pokalbis ir pranešimas vertinami, atsižvelgiant į stojančiojo mokslinę kompetenciją (publikacijas, dalyvavimą mokslinių tyrimų projektuose ir konferencijose), motyvaciją pasirenkant disertacijos temą, įgytus pradinius metodinius įgūdžius.
Vienoje iš santykinai natūralių Lietuvos ekosistemų – pelkėse, melioracijos metu bei klimato kaitos įtakoje, sutrikdžius hidrologinį režimą, medine augalija ima užaugti atviro tipo aukštapelkės. Aukštapelkių buveinių augalijos būklės ir drėgmės pokyčių įvertinimas Lietuvoje turi itin svarias praktines pozicijas: unikalių Europinės svarbos buveinių išsaugojimas yra viena iš prioritetinių Lietuvos Respublikos bioįvairovės apsaugos politikos krypčių.
Kadangi aukštapelkės yra vienos iš sunkiausiai prieinamų teritorijų, nuotolinių metodų derinimas su in situ tyrimais tampa vis populiaresniu instrumentu šių jautrių ekosistemų tyrimuose. Todėl, naudojant naujausius aukštos erdvinės ir laiko rezoliucijos duomenis bei derinant juos su in situ matavimais galima daryti patikimas išvadas apie aukštapelkinių ekosistemų vystymosi dėsningumus.
Tyrimo tikslas – atskleisti Lietuvos aukštapelkių vystymosi ypatumus, remiantis augalijos ir hidrologinių pokyčių tyrimais.
Uždaviniai: 1. Nustatyti aukštapelkių ekosistemos tipus bei jų paplitimą, išskirti elementarius aukštapelkės subbaseinus; 2. Įvertinti augalijos būklę bei jos pokyčius atskiruose aukštapelkių ekosistemos tipuose; 3. Įvertinti drėgmės režimą atskiruose aukštapelkių ekosistemos tipuose; 4. Nustatyti aukštapelkių ekosistemų vystymosi regioninius dėsningumus bei perspektyvas.
Pirmojo uždavinio įgyvendinimui tiriamose aukštapelkėse bus naudojami istoriniai Landsat (nuo 1988) ir Sentinel-2 (nuo 2015)). Istoriniai melioracijos tinklo žemėlapiai bus surinkti iš Nacionalinių parkų direkcijų bei Regioninių tarnybų. Surinkti ankstesnių lauko tyrimų duomenys bus koreliuojami su istoriniais palydoviniais duomenimis; dabartinių matavimų in-situ duomenys bus derinami su vykstančiais Sentinel 2 palydovų skrydžiais. Antrajame uždavinyje iš palydovinių duomenų suklasifikuotos augalijos dangos spektrinės charakteristikos bus naudojamos dirvožemio-augalijos indeksų (iš Sentinel-2) skaičiavimams. Trečiajame uždavinyje bus atliekami vandens lygio in-situ matavimai skirtinguose aukštapelkių ekosistemos tipuose atskiruose šlapynių subbaseinuose. Aukštapelkėse esančios vandens atsargos, išreikštos per dirvožemio drėgmę, bus vertinamos palyginant su Sentinel 1/2 duomenimis. Ketvirtojo uždavinio įgyvendinimui, norint įvertinti regioninius aukštapelkių ekosistemos tipų bei hidrologinių parametrų tarpusavio ryšių dėsningumus, bus naudojami statistiniai metodai (faktorinė analizė ir kt.).
Atlikus pelkių augalijos būklės ir drėgmės pokyčių mokslinį tyrimą, paaiškėtų regioniniai aukštapelkių augalijos būklės bei hidrologinio režimo dėsningumai, kas padėtų prognozuoti tolimesnes šių jautrių ekosistemų išlikimo tendencijas klimato kaitos ir antropogeninio spaudimo poveikyje bei leistų tiksliau ir efektyviau organizuoti pelkinių buveinių valdymą bei tvarkymą.
Temos aktualumas. Dabartiniame mūsų planetos raidos etape pasauliniai klimato pokyčiai intensyvina hidrodinaminius ir krantinius procesus Pasaulinio vandenyno pakrančių zonoje. Didžiausi dinaminiai pokyčiai vyksta nerijose, kurios užima apie 13% Pasaulinio vandenyno pakrantės ilgio.
Nerijos plačiai paplitusios izoliuotuose vidaus jūrose (Baltijos, Juodojoje ir Azovo jūros), kuriuos su vandenynais jungia siauri ir negilūs sąsiauriai. Jūrų izoliacija lemia, kad vyraujantį vaidmenį krantuose atlieka jūros bangos ir vėjo sukeltos patvankos. Tad bepotvyninėse jūrose vykstantys procesai iš esmės skiriasi nuo procesų vandenynų krantuose, kuriose vyksta planetinio masto potvyniai ir atoslūgiai.
Bepotvyninių jūrų nerijos turi svarbią reikšmę krantų apsaugai bei ekonomikai. Intensyvesnis destruktyvių ir retrogradinių procesų pasireiškimas gali lemti reikšmingus jų pokyčius, tad potvynių nepatiriančių nerijų evoliucijos pažinimas yra svarbi mokslinių tyrimų tema.
Tyrimo tikslas – nustatyti nerijų, besiformuojančių įvairiomis hidrodinaminėmis sąlygomis bepotvyninėse jūrose, morfodinamines tendencijas.
Temos naujumas. Atskiros nepotvyninių jūrų nerijos yra gerai ištirtos, tačiau bendra šių kranto akumuliacinių formų susidarymo ir vystymosi dėsningumų analizė dar nėra atlikta. Šis tyrimas praplės krantotyros mokslo teorinę bazę apie kranto akumuliacinių darinių formavimąsi ir vystymąsi.
Praktinė reikšmė. Gauta medžiaga leis patikslinti nerijų genetines ypatybes, taip pat jų evoliucijos erdvinius ir morfologinius ypatumus. Gautą medžiagą taip pat bus galima panaudoti nustatant nerijų atsparumą antropogeniniam spaudimui, o tai leis padidinti juose esančių gamtosauginių teritorijų rekreacinį potencialą. Tyrimo metu gauta medžiaga leis spręsti ir apie kranto akumuliacinių formų atkūrimo problemas Juodosios ir Azovo jūrų regionuose pokario laikotarpiu.
Mokslinių tyrimų įgyvendinimo perspektyva. Darbas bus grindžiamas kartografinės medžiagos (nuo XIX a. pradžios iki XX a. pabaigos) ir nuotolinių tyrimų (nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio iki šių dienų) analize, taip pat lauko tyrimų duomenimis. Juodosios ir Azovo jūrų nerijų analizė karo padėties metu bus atliekama naudojant Chersono valstybinio universiteto darbuotojų anksčiau surinktą lauko tyrimų medžiagą (įskaitant mėginius). Gamtos tyrimų centras turi moderniausią lauko tyrimų medžiagos analizei skirtą įrangą.
