Daugelis vilniečių yra girdėję, kad Gėlos ežeras garsėja „baltuoju moliu“. Ir ne tik girdėję, bet ir išbandę šį gamtos stebuklą. Gėlos ežeras (22 ha) yra netoli Nemenčinės, tyvuliuoja melsva gelme pušynų apsuptyje, ypač švarus, gaivus ir unikalus savo baltuoju paplūdimiu. Vadinamasis „baltasis molis“ yra toks populiarus, kad takai, vedantys link ežero, yra pabalę nuo baltos medžiagos, kuria gausiai tepasi šio „spa“ lankytojai, tikėdami „baltojo molio“ sveikatinimo galia.
Tyrimai parodė, kad ši medžiaga nėra molis nei pagal mineralinę sudėtį, nei pagal rupumą. Tai – ežerinė klintis (sin. ežerų kreida) – chemogeninės kilmės puri, poringa, lengvai trupanti nuosėdinė uoliena, susidaranti ežeruose, išsiskiriant jų vandenyje esantiems cheminiams junginiams (dažniausiai CaCO3 mineralui). Grynos klinties cheminė sudėtis artima kalcito (56 % CaO ir 44 % CO2) sudėčiai.
Ežerų klinties yra Balsio ežero (Žaliųjų ežerų grupės) dugne, dėl ko vanduo turi žalsvą atspalvį, ir kituose ežeruose. Tačiau Gėlos ežeras yra bene vienintelis, kurio pakrantėje ir krante virš vandens plyti baltųjų nuosėdų klodas. Kodėl šis dugno nuosėdų sluoksnis atsirado pakrantėje, dar reikės ištirti.
Tikras baltasis molis – tai kaolinas, tinkamas fajanso gamybai ir kosmetikai, o Afrikoje – tai itin mėgstamas valgomasis molis.
Teksto autoriai: dr. Julius Taminskas, dr. Jonas Satkūnas, dr. Rita Linkevičienė, Gamtos tyrimų centras, Klimato ir vandens tyrimų laboratorija.
Nuotraukos autorius – Vidas Mikulėnas
