Gegužės 20 d. sulaukėme liūdnos žinios, kad į amžinąją kelionę iškeliavo mūsų kolega, ilgametis Geologijos instituto mokslininkas dr. VYTAUTAS NARBUTAS…
Geologas, geochemikas, mokslų daktaras, devonistas, Šiaurės Lietuvos tyrėjas, Geologijos instituto (GI) (iki 1963 m. – Lietuvos mokslų akademijos Geologijos ir geografijos institutas, GGI) skyrių vadovas, ilgametis GI mokslinės tarybos narys, ekologinio „Tatulos fondo“ vienas iniciatorių ir steigėjų, visuomenininkas, sąjūdietis, nenuilstantis Šeškinės ozo ir kitų gamtos paminklų saugotojas, rašytojas, puikus pašnekovas ir bičiulis, vyras ir tėvas, Žmogus…
Išsilavinimas ir mokslinė veikla. V. Narbutas gimė 1930 m. gruodžio 12 d. Ukmergėje. 1948 m. baigė 1-ąją berniukų gimnaziją Vilniuje ir įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti geologijos. 1953 m. įgijęs geologo geochemiko specialybę, tęsė studijas GGI aspirantūroje. Nuo 1956 m. šiame institute dirbo jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu. 1959 m. apgynęs disertaciją Sulfatiniai karbonatiniai apatinio ir vidurinio franio dariniai Lietuvoje ir jų sukarstėjimo sąlygos, tapo geologijos ir mineralogijos moksliniu bendradarbiu (dabar daktaru). Nuo 1960 m. – GGI vyresnysis mokslinis bendradarbis, 1964–1966 m. – Mineralinių žaliavų sektoriaus vadovas (dėjo pamatus uolienų geocheminių tyrimų krypčiai, organizavo spektrinės analizės laboratoriją), 1966–1992 m. – Litologijos ir naudingųjų iškasenų skyriaus vadovas, 1992–2000 m. – Litologijos ir geologinių procesų skyriaus vadovas. Ilgametis GGI Mokslo tarybos narys, 1973–1990 m. – SSSR mokslų akademijos Litologijos komiteto Pabaltijo skyriaus pirmininkas, Pabaltijo tarpžinybinės stratigrafijos komisijos, Tarptautinės sedimentologų asociacijos komisijų narys.
Moksliniai tyrimai. V. Narbuto mokslinių interesų akiratyje – Lietuvos devono sistemos uolienos, naudingosios iškasenos, egzogeniniai procesai, Šiaurės Lietuvos gipso karstas ir šio regiono ekologinė sauga, saugomi gamtos paminklai ir kt.
V. Narbutas tyrė Lietuvos devono sistemos uolienas, jų susidarymo paleogeografines sąlygas ir stratigrafinę koreliaciją su kaimyniniais regionais. Nuo 1980 m. V. Narbutas dalyvavo ilgamečiame tarptautiniame projekte – Baltijos šalių fanerozojaus litologinių ir paleogeografinių (facinių) (M 1:500 000) žemėlapių ir vendo–devono litologinių ir paleogeografinių žemėlapių (M 1:2 500 000) sudarymas, buvo šio darbo metodinis vadovas ir atsakingasis redaktorius. Darbe buvo tikslinama Lietuvos devono stratigrafija ir unifikuotos stratigrafijos schemos Baltijos regionui. Svarbus ir kitas tarptautinis geologinės koreliacijos projektas – „Rytų Europos platforma“, kur V. Narbutui teko sudaryti ir aprašyti devono aukštų litologinius paleogeografinius žemėlapius.
V. Narbutas išskyrė, aprašė ir pagrindė keletą devono stratigrafinių padalinių (apatinio devono Viešvilės seriją su Šešuvies ir Saunorių svitomis (su V. Karatajūte‑Talimaa); vidurinio devono Kuklių, Butkūnų svitas, Pasvalio, Kirdonių, Nemunėlio sluoksnius Tatulos svitoje).
V. Narbutas nuolat domėjosi Šiaurės Lietuvos karstiniu regionu, jo tyrimais ir ekologinės apsaugos moksliniu pagrindimu. Mokslininkų pastangomis ten įkurti keturi geologiniai draustiniai, 1975 m. ir 1991 m. valstybiniais nutarimais reglamentuota ūkinė veikla bei apribojimai ir galiausiai įdiegta pasiteisinusi ekologinės žemdirbystės „Tatulos programa“ (V. Narbutas buvo viešosios įstaigos „Tatulos programa“ vienas steigėjų).
Kartu su kolega ir bičiuliu Eduardu Vodzinsku moksliškai pagrindė ir įdiegė Lietuvos dolomito naudojimą apdailai.
Svarbiausi moksliniai darbai. Parašė monografijas Pabaltijo ir Podolės apatinio devono raudonspalvė formacija (1984 m., rusų kalba), Lietuvos geologija (su kitais, 1994 m.), Lietuvos vidurinio devono terigeniniai kompleksai (su Algimantu Uginčiumi, 2001 m.), Devono uolienų karstas ir aplinkosaugos problemos Šiaurės Lietuvoje (su A. Linčiumi ir V. Marcinkevičiumi, 2001 m.), knygas Karstiniai reiškiniai Lietuvoje (1958 m.), Geologinės praeities pėdsakai Lietuvos kraštovaizdyje (su A. Linčiumi, 1969 m.), Lietuvos Žemės gelmių raida ir ištekliai (su kitais, 2004 m.), Gamtos ir žmogaus istorijos pėdsakai Biržų krašte (su A. Linčiumi, 2005 m.), Biržų−Pasvalio krašto gamtos ir istorijos slėpiniai (su A. Linčiumi, 2008 m.), Biržų krašto geomorfologiniai ypatumai, geologinė sandara ir mineralinės žaliavos (su A. Linčiumi, 2021 m.). V. Narbutas – daugelio mokslinių straipsnių autorius ir bendraautoris.
Apdovanojimai. V. Narbutas – nusipelnęs geologijos darbuotojas, Lietuvos geologų sąjungos garbės narys (2001 m.), Lietuvos mokslo premijos laureatas (1996 m., su kitais – už monografiją Lietuvos geologija (1994 m.), Juozo Dalinkevičiaus premijos laureatas (2011 m. – už darbų ciklą Lietuvos devono ir karbono geologijos tyrimai (2001–2011 m.), geologų garbės ženklo „Auksinis geologo plaktukas“ laureatas (2020 m. – už nuopelnus Lietuvos geologijai ir mokslo bei kultūros puoselėjimą).
V. Narbutas – aktyvus visuomenininkas, kuriam rūpėjo viskas, kas vyksta Lietuvoje. Jis buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo (1991–1993 m.) ir Vilniaus tarybos narys, viešosios įstaigos „Tatulos programa“ vienas iniciatorių ir steigėjų, ilgametis Vilniaus visuomeninės aplinkos komisijos narys, Antano Giedraičio fondo vienas steigėjų, Lietuvos geologų sąjungos narys.
Išleidęs apsakymų rinkinį „Rudenį, saulei šviečiant“ (1982 m.) ir romaną „Per toli pažadėjo“ (1992 m.), Vytautas tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu (1993 m.). Jis aktyviai reiškėsi spaudoje („Metai“, „Kultūros barai“, „Literatūra ir menas“ ir kt.) – paskelbė apsakymų, eseistikos, straipsnių kultūros paveldo, gamtosaugos, visuomeninio gyvenimo klausimais. 2016 m. išleido straipsnių ir prisiminimų rinkinį „Tarp devono ir gyvenimo atodangų“.
V. Narbuto pomėgiu visą gyvenimą liko rūpinimasis aplinkosauga, grožinė literatūra, teatras. Neatskiriama jo dalis – šeima, atsakomybė už jos gerovę. Kartu su muzikologe Ona Litvinaite-Narbutiene (1930 10 26–2007 07 10) užaugino sūnų Vytautą Kazimierą ir dukrą Onutę, kuri visiems gerai žinoma kompozitorė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė. Vytauto širdį džiugino vaikaičiai ir viltys, kad visada gyvensime laisvoje, klestinčioje Lietuvoje.
ATSISVEIKINIMAS su kolega Vytautu laidojimo namuose ,,Nutrūkusi styga“ (Ąžuolyno g. 10) gegužės 26 d. (pirmadienį) nuo 17.00 iki 21.00 val. ir gegužės 27 d. (antradienį) nuo 9.00 iki 12.30 val. Laidotuvės 12.30 val. šalia esančiose Saltoniškių kapinėse. Šv. mišios už velionį bus aukojamos gegužės 25 d. (sekmadienį) 17.00 val. Bernardinų bažnyčioje.
Užuojauta šeimai, artimiesiems ir visiems jį pažinojusiems…
Straipsniai apie dr. VYTAUTĄ NARBUTĄ
O KAS JO NEPAŽĮSTA?
SPINDULYS, PERŠVIEČIANTIS NUEITĄ KELIĄ
