Kaip išliko Gedimino kalnas ledynmečio vandenų plūsmo metu

Tarptautinėje konferencijoje 2026 m. spalio 8 d., Kernavėje, „Paveldo valdymas: tarp grėsmių ir galimybių, pateikėme pranešimą“, „Vilniaus pilių kalnų tvėrimasis – gamtos žinių nauda istorinio paveldo supratimui“, kuriame pirmą kartą kiekybiškai įvertintas balnakavės, jungusios Gedimino kalną su Trijų Kryžių masyvu, tūris.

Vilniaus kalvynas – tai sudėtingas ledyno pakraštyje vykusių gamtinių procesų kūrinys, prie kurio dabartinio vaizdo prisidėjo ir žmonių darbai nuo priešistorinių laikų iki dabar. Vilniaus pilių kalvynas – tai teritoriją apimanti Gedimino kalną vakaruose ir Gedimino kapo kalną rytuose. Vilniaus pilių kalvyno teritorijoje ir jos gretimybėse reljefo absoliutinis aukštis kinta nuo 87 m Vilnios ir Neries santakoje  iki 230 m Rokantiškėse Reljefo peraukštėjimas vieno kilometro atstumu vietomis siekia net 100 metrų. Vilniaus kalvų šlaitai statūs – vyrauja 30-450.

Šiuo pranešimu akcentavome:

  • Vilniaus pilių kalvyno pagrindinius bruožus suformavo termoerozija, vykusi už paskutiniojo apledėjimo ribos, poledynmečio klimato atšilimo metu;
  • Gedimino kalnas nuo poledynmečio pradžios yra buvęs viso Trijų Kryžių – Bekešo – Stalo kalnų masyvo dalimi;
  • Naudojant DEM interpoliaciją paskaičiuotas balnakalvės jungusios Gedimino kalną su Trijų Kryžių masyvu tūris yra 709 266 m³;
  • Nukastas balnakalvės gruntas galėjo būti supiltas lyginant katedros aikštę, kur supiltinio grunto storis vietomis siekia net 12 metrų. Bendras supiltinio (technogeninio) grunto tūris katedros aikštėje (plotas apie 24 ha) sudaro apie 2,4 mln m³;
  • Pilių šlaitų deformaciniai procesai vykę istorinėje praeityje tebevyksta dabartiniu metu;
  • Termoerozinis Vilniaus pilių kalvynas yra unikalus savo kilme ne tik Lietuvoje bet ir visoje Europoje.

    

Tekstas ir nuotraukos

Roko Tamašausko ir Jono Satkūno

Klimato ir vandens tyrimo laboratorija

×