Pastaruoju metu vis dažniau stebimi intensyvūs lietūs, stiprūs vėjai ir smarkios vasaros audros Lietuvoje kelia klausimą: ar tai atsitiktinumas, ar ilgalaikė tendencija? Moksliniai duomenys rodo, kad ryšys su klimato kaita yra tiesioginis. Augant vandenynų ir atmosferos temperatūrai, didėja vandens garų kiekis atmosferoje, kuris neretai lemia didesnį ir dažnesnį atmosferos nestabilumą. Dėl padidėjusio nestabilumo susidaro aukštyneigiai konvekciniai oro srautai, kurie vasarą skatina lietaus bei vėjo ekstremaliųjų reiškinių formavimąsi.
Lietuvoje smarkios vasaros audros apibrėžiamos pagal šiuos požymius: stiprus vėjas (≥ 15 m/s), intensyvūs krituliai (≥ 15 mm per ≤ 12 val.), kruša arba ledėkai bei perkūnija. Nors Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba (LHMT) savo 2024 m. ataskaitoje nurodo, kad per 1961–2023 m. laikotarpį stichinio ir katastrofinio vėjo bei kritulių atvejų skaičius statistiškai reikšmingai nepakito, tačiau pavojingo vėjo (15–27 m/s) pasikartojimas reikšmingai didėja – 1,7 atvejo per 10 metų. Kiti tyrimai rodo, kad per 1961–2020 m. laikotarpį Lietuvoje padaugėjo dienų, per kurias iškrenta daugiau nei 20 mm kritulių – nuo 1 iki 7 dienų per metus. Taigi, nors klimatinė kritulių norma kito nedaug, jų intensyvumas akivaizdžiai didėja. Tyrimai, vertinantys kompleksinių ekstremalaus vėjo ir lietaus reiškinių pasikartojimą rytinėje Baltijos regiono dalyje, atskleidė, kad pastaraisiais dešimtmečiais – lyginant su 1950–1969 m. – vasaros metu statistiškai reikšmingai padaugėjo tokių reiškinių pietvakarių ir vidurio Lietuvoje, ir jų formavimasis dažniausiai buvo susijęs su pietiniais ciklonais.
Keičiantis klimatui, keičiasi ir atmosferos cirkuliacijos poveikis ekstremiesiems reiškiniams regione. Vasarą šiltus ir saulėtus orus atneša aukšto slėgio sistemos, blokuodamos vakarų oro srautą. Anticiklono judėjimo greitis ir trajektorija tiesiogiai priklauso nuo atmosferos sraujymės stiprumo. Dėl sparčiai šylančios Arkties (angl. Arctic Amplification) mažėja temperatūros skirtumas tarp polių ir pusiaujo, o tai susilpnina sraujymę. Todėl lėtai judantys anticiklonai užstringa regione, sukeldami ekstremalius karščius – kelios saulėtos dienos taip virsta kelių savaičių karščio banga. Karščio bangos pabaigoje anticikloninę cirkuliaciją keičia cikloniniai dariniai, atnešantys vėsesnius orus. Tačiau kadangi bendra atmosferos temperatūra yra padidėjusi, santykinai vėsios oro masės yra vidutiniškai šiltesnės ir drėgnesnės nei tokios pačios oro masės praeityje. Kai vėsi ir drėgna oro masė susiduria su įšilusia aplinka, šaltojo fronto zonoje susidaro didesnis nestabilumas ir stipresni konvekciniai srautai – tai ir lemia škvalo, gausių kritulių bei krušos formavimąsi.
Vasarą daugiausiai žalos Lietuvoje pridarančios audros atkeliauja su pietiniais ciklonais, kurie paprastai susidaro virš Viduržemio ir Juodosios jūros. Šioms jūroms šiltėjant, ciklonai formuojasi gilesni ir prisisotina daugiau drėgmės. Dėl susilpnėjusios sraujymės, judėdami į šiaurę link Baltijos regiono, jie lėtėja arba sustoja – tuomet per kelias dienas regione gali prilyti mėnesio ar didesnę kritulių normą. Tokie ciklonai gali sukelti katastrofinius vėjo ir kritulių atvejus bei stiprią perkūniją.
Audrų ir konvekcinių procesų prognozės yra sudėtingos dėl reiškinio mažo mastelio ir stipraus vietinių sąlygų poveikio, todėl mokslininkai pabrėžia didelį rezultatų neapibrėžtumą – juos reikėtų vertinti atsargiai. Visgi pagal ateities klimato šilimo scenarijus manoma, kad konvekcinės audros bei kompleksiniai ekstremalaus vėjo ir lietaus reiškiniai stiprės ir dažnės, nors nevienodai skirtinguose Europos regionuose. Iki šio amžiaus vidurio daugelyje Europos vietovių konvekcinių audrų tikimybė gali padidėti nuo 10 iki 25 %. Pietinių ciklonų sukeliamos audros taip pat gali stiprėti, nors jų dažnis išliktų panašus.
