XIX a. vykusios ekspedicijos radinys
1829 m. gegužės 17 d. iš Vilniaus į ekspediciją išvyko mokslinė grupė, vadovaujama Vilniaus imperatoriškojo universiteto profesoriaus Eduardo Eichvaldo. Keturių mėnesių kelionė, finansuojama universiteto, kainavo 1700 sidabrinių rublių. Ekspedicijos tikslas buvo išsamiai aprašyti Lietuvos ir kitų regionų ypatybes, daugiausia dėmesio skiriant geologijai, paleontologijai, botanikai ir zoologijai.
Ekspedicijos metu grupė pasiekė Ventos upės atodangas netoli Papilės. Tyrinėdamas uolienas, Eichvaldas atrado įdomią juros periodo amonito fosiliją, kurią pavadino Ammonites aculeatus. Ši fosilija buvo išsamiai aprašyta jo moksliniame veikale „Zoologia specialis“ II t. Nors originalus fosilijos egzempliorius neišliko, Eichvaldo pateikti aprašymai ir piešiniai tapo vertingu šaltiniu tolimesniems tyrimams.
Po daugiau kaip 100 metų
1970 m., praėjus daugiau nei šimtmečiui, paleontologė Lilija Rotkytė, tyrinėdama Papilės atodangą, aptiko naujų Eichvaldo aprašytai amonitų rūšiai priskiriamų egzempliorių. Vienas šių egzempliorių buvo paskelbtas Kosmoceras aculeatum rūšies neotipu, taip papildant ir patvirtinant Eichvaldo atliktus tyrimus.
Dar po 50 metų
Šis svarbus egzempliorius, saugomas Gamtos tyrimų centro paleontologijos kolekcijoje, tvarkant kolekciją buvo iš naujo apžiūrėtas – nufotografuotas, naudojant šiuolaikines didelės raiškos priemones, siekiant detaliau dokumentuoti jo ypatybes. Šis etapas žymi tik pradžią išsamesnių tyrimų, kurie bus atliekami, taikant pažangiausias technologijas.
Vienas svarbiausių tyrimo tikslų – išsiaiškinti Kosmoceras genties amonitų kriauklių vidinę sandarą ir augimo ypatumus. Modernios mikrotomografijos ir cheminės analizės technologijos leistų detaliai ištirti kriauklių struktūrą. Šie tyrimai padėtų atskleisti ir suprasti šios genties amonitų prisitaikymo prie aplinkos ypatumus ir jų evoliucijos procesus prieš maždaug 162 milijonus metų.
Šis amonitas – tai gamtos istorijos tyrimų simbolis ir ryšys tarp mokslinio paveldo ir dabarties mokslo pažangos.
Nuotraukos autorius – Pavel Starkevič.
Šios istorijos tyrimo autorės: Gailė Žalūdienė, Darja Dankina ir Agnė Aleksienė.
