Ir nereikia stengtis jos užmiršti. Nes atsigręžęs atgal pamatysi savas klaidas, pajusi savo stiprybę arba gausi įkvėpimo ateities projekcijoms.
Floros ir geobotanikos laboratorija – vienas iš ilgiausią istoriją turinčių dabartinio Gamtos tyrimų centro mokslinių padalinių. Jo struktūrizuota pradžia – 1959 metai, Lietuvos mokslų akademijos Botanikos instituto Floros ir geobotanikos sektorius. Pirmasis vadovas – Kazys Brundza, iki tol dešimtmetį vadovavęs Lietuvos floros ir augalijos tyrimams Biologijos institute. Vienas iš tarpukario Lietuvoje išaugusių mokslininkų, kurie, dar būdami studentais, padėjo pamatus atskirų Lietuvos botanikos mokslo sričių vystymuisi. Geobotanikos, fitosociologijos, pelkėtyros, mikrobiologijos, fitopatologijos kūrėjas, įžvalgus gamtos stebėtojas, nepaprastai jautrus ir doras žmogus. Užaušėlis – anot brolio priklijuoto titulo, vėliau baigęs mokslus Paryžiaus universitetuose, tapęs profesoriumi ir mokslo premijų laureatu.
Vos trisdešimt perkopęs studentas Kazys Brundza, pasislėpęs po Gabijauros vardu, parašė knygelę „Botaniko pasaulis“ (1936), kuris yra kitoks nei kitų žmogelių (cit.). Po to bus daug rimtų darbų, straipsnių ir monografijų apie didžiąsias Lietuvos aukštapelkes Kamanas ir Šepetą (Brundza 1936, 1940). K. Brundzos redaguotos monografijos suteikia galimybę dabartiniams natūraliems ir antropogeniniams pelkių ekosistemų pokyčiams vertinti. Tačiau ne mažiau yra svarbūs ir menkiau žinomi, nepublikuoti K. Brundzos Lietuvos pelkių tyrimai.
Gamtos tyrimų centre 2026 m. pradėtas vykdyti LMT Lituanistikos prioriteto įgyvendinimo 2025–2030 metais programos remiamas projektas „Nepublikuoti K. Brundzos pelkių tyrimai Lietuvos gamtos mokslų raidos ir ekosistemų pokyčių kontekste“ (vadovė dr. I. Jukonienė). Didžiausias dėmesys yra skiriamas išlikusiam K. Brundzos rankraščiui „Gabijauriškio pelkė. Jos praeitis ir dabartis. Monografija“. K. Brundzos rankraštis apie šalio jo tėviškės Vilkaviškio rajone esančią Gabijauriškio pelkę yra svarbus istorinis kultūrinis gamtos mokslo istorijos paveldas, atspindintis botanikos mokslo raidą ir pelkių tyrimų metodų plėtrą tarpukario Lietuvoje, perimant kitų šalių mokslininkų patirtį. Floros ir geobotanikos laboratorijos mokslininkai Gabijauriškio pelkėje, tam kad įvertintų augalijos kaitas ir jos išlikimo agrariniame kraštovaizdyje galimybes, atlieka pakartotinius augalų įvairovės ir bendrijų tyrimus bei jų kartografavimą, papildydami pelkių edifikatoriaus samanų rūšių įvairovės diasporų banke tyrimais, svarbiais vertinant buveinių struktūros ilgalaikius pokyčius ir ruošiant jų atkūrimo ir tvarkymo projektus. Pakartotinių augalijos tyrimų rezultatai, gauti taikant šiuolaikinius molekulinius metodus, bus susieti su istorinių tyrimų rezultatais, padėsiančiais išryškinti jų reikšmę šiandienos tyrimuose ir ekosistemų kaitos įžvalgose.
