Nuo paukščio žiedo ID iki DOI – kiek? Dešimtmečiai. Ilgai gyvenantys, dideli paukščiai, mintantys gyvu grobiu, yra mitybos grandinių viršūnėse, todėl tokių rūšių populiacijų raida indikuoja vykstančius ekosistemų lygmens pokyčius. Tokių paukščių populiacijų demografijos rodiklius ir raidą galima nustatyti tik ilgamečiais tyrimais, kurie Paukščių ekologijos laboratorijoje vykdomi nuo 2006 m. Šioms paukščių rūšims būdingas didelis mirtingumas pirmaisiais gyvenimo metais, santykinai ilgas 3–6 metų brendimas iki pirmojo veisimosi, didelė metinė demografinių rodiklių variacija, kuri „paslepia“ lėtai vykstančius procesus. Todėl įprastai apibendrinimams, tinkamiems publikuoti tarptautiniuose mokslo žurnaluose, reikia bent vieno kito dešimtmečio metodiškai rinktų duomenų. Šiuo kartu dalinamės keltą tokių tyrimų, publikuotų kartu su kolegomis iš kitų institucijų, rezultatais.
Juodųjų gandrų nykimo Baltijos šalyse priežastims tirti panaudojome ilgamečius žieduotų juodųjų gandrų aptikimo ir siųstuvais ženklintų paukščių duomenis, kurie analizuoti taikant išgyvenamumo tikimybių modeliavimą (Väli et al. 2024). Rezultatai rodo, kad suaugusių juodųjų gandrų išgyvenimo tikimybė yra tokia kaip ir geros būklės populiacijoje vidurio Europoje ir atitinka tokioms rūšims būdingą išgyvenamumo rodiklį. Beje, būtent šiais metais buvo registruotas seniausias 20 metų amžiaus juodasis gandras Lietuvoje, kuris žieduotas dar 2006 m. Tyrimo rezultatai patvirtino, kad skirtingai nei suaugusių gandrų atveju, pirmamečių juodųjų gandrų, kurie palikę lizdą leisdavosi į pirmąją kelionę žiemaviečių link, išgyvenamumo tikimybė buvo ypač maža. Be to, pirmamečių patelių išgyvenimo tikimybė buvo dar mažesnė lyginant su šios amžiaus grupės patinais. Neabejotinai, pirmamečių paukščių mirtingumo rodiklis nenatūraliai aukštas ir yra vienas iš šios rūšies nykimo veiksnių šiame regione.
Po kone 40 metų trukusio jūrinių erelio išnykimo Lietuvoje pirmosios poros vėl pradėjo perėti ~ 1985 m., o nuo to laiko populiacija padidėjo iki pustrečio šimto porų. Tokia teritorinės, natūralių priešų neturinčios, plėšrių paukščių rūšies gausos raida suteikia unikalią galimybę analizuoti fundamentalius populiacijos savireguliacijos mechanizmus. Nuo 2005 m. iki 2020 m. perinčių porų tankumas tyrimo vietovėse padidėjo 3 kartus, bet analizuoti reprodukciniai rodikliai nepasižymėjo neigiamu ilgalaikiu trendu (Dementavičius et al. 2022). Kito tyrimo metu analizuojant kelis dešimtmečius ženklintų jūrinių erelių aptikimus nustatytas ženklus dispersijos sumažėjimas išaugus populiacijai (Firkins et al. 2025). Šių abiejų tyrimų rezultatai rodo, kad auganti populiacija nepriartėjusi prie ekologinės talpos šiame regione. Kol kas didėja tik populiacijos tankumo rodiklis, bet dėl to nemažėja perinčių paukščių produktyvumas, o individai neplinta toliau nuo savo kilmės vietų, kas indikuoja nereikšmingą eksploatacinę ir interferencinę konkurenciją dėl veisimuisi ir individų išgyvenimui reikalingų išteklių.
Nuorodos į straipsnius
Väli et al. 2024 https://doi.org/10.1017/S0959270924000042
Dementavičius et al. 2022 https://doi.org/10.1080/00063657.2022.2124954
Firkins et al. 2025 https://doi.org/10.1080/00063657.2025.2585214
Retų paukščių lizdaviečių paieškai tinka ir ypač aukšti medžiai
Rasti lizdą – pusė darbo, antra pusė – įlipti
Žiedais ženklinti juodieji gandrai
Žiedais ženklinti jūriniai ereliai
Nuotraukos Paukščių ekologijos laboratorijos
