Laboratorijos istorija

Iki mokslų akademijos įkūrimo duomenys apie Lietuvos fauną buvo fragmentiški, todėl faunos inventorizacija ir rekonstrukcija tapo pagrindine 1941 m. įkurto bei 1945 m. atkurto Biologijos instituto Zoologijos poskyrio mokslinio darbo kryptimi. Trūkstant zoologų, 1946–1955 m. faunistiniai tyrimai buvo neintensyvūs. N. Likevičienė tyrė pelinius graužikus. Per dešimtmetį atlikti tyrimai buvo apibendrinti keliuose faunistiniuose leidiniuose, tarp jų – T. Ivanausko, N. Likevičienės ir S. Maldžiūnaitės „Vadovas Lietuvos TSR žinduoliams apibūdinti” (1964). 1956–1980 m. laikotarpiu, iki Zoologijos ir parazitologijos instituto įkūrimo biologijos mokslų kandidatės J. Prūsaitė ir S. Maldžiūnaitė tyrė šuninių, kiauninių, kanopinių ir medžiojamųjų žvėrių fauną.

Zoologijos ir parazitologijos institutas veiklą pradėjo 1959 metų liepos 1 dieną. Jame buvo Stuburinių zoologijos sektorius. Jo darbuotojai iki 1963 m. tyrė sausumos stuburinių fauną ir paukščių migracijas, 1964–1976 m. sausumos stuburinių ekologiją bei fiziologiją, nuo 1974 m. – žinduolių teritorinio pasiskirstymo įvairiuose landšaftuose dėsningumus. Sektoriui vadovavo: 1959 07 01–1960 03 01 – akad. Pranciškus Šivickis, 1960 03 01 – 1964 01 10 biol. m. kand. Antanas Vaitkevičius, 1964 01 10– 1974 05 01 biol. m. kand. (nuo 1971 m. biol. m. dr., prof.) Jakovas Cukerzis, 1974 05 01 – 1977 01 03 biol. m. kand. Stanislava Maldžiūnaitė, 1977 01 03 – 1980 02 15 biol. m. kand. Petras Bluzma.

1976 m. pradėta tirti žinduolių biotopinio–sezoninio pasiskirstymo įvairiuose Lietuvos landšaftuose dėsningumus. 1976–1978 m. buvo tiriama kanopinių gyvūnų, bebro, smulkiųjų žinduolių gausumas ir pasiskirstymas stacionaruose priklausomai nuo rūšies biologinių savybių ir biotopo specifikos. Remiantis šiais tyrimais išskirti elninių žvėrių žiemos ganyklų tipai, išnagrinėti briedžių, tauriųjų elnių ir stirnų erdvinio pasiskirstymo ypatumai įvairiuose pagal medynų sudėtį ir dydį Lietuvos miškuose (P. Bluzma, R. Baleišis, J. Prūsaitė, J. Tauginas), bebrų pasiskirstymas ir gausumas pagrindiniuose paplitimo rajonuose (A. Mickus) bei smulkiųjų žinduolių gausumas ir pasiskirstymas kultūrinėse ganyklose (S. Maldžiūnaitė, R. Mažeikytė).

1980 m. Stuburinių zoologijos sektorius (vadovas P. Bluzma), kuriame dirbo vien teriologai, performuojamas į Teriologijos laboratoriją, kurios mokslinio darbo profilis – žinduolių teritorinio pasiskirstymo ir gausumo įvairiuose landšaftuose tyrimai.

1979–1981 m. buvo ištirta žinduolių mitybos ir teritorinio pasiskirstymo priklausomybė nuo miškų, žemės ūkio plotų ekologinių sąlygų. Tirti kanopiniai žvėrys, aptikta, kad stirnų raciono dinamiką įvairiais sezonais lemia jų gyvenamos teritorijos miškingumas (J. Prūsaitė), stirnų gausumą ir sezoninį pasiskirstymą žemės ūkio plotuose bei „lauko“ stirnų ekotipo formavimąsi sąlygoja landšafto struktūra (P. Bluzma, R. Baleišis). Atlikus tauriojo elnio takų sistemos sezoninį kartografavimą, išaiškintas didelis šių žvėrių ekologinis plastiškumas bei adaptacijų specifika intensyviai sukultūrintame kraštovaizdyje (L. Balčiauskas, J. Tauginas). Įvertinti svarbiausi veiksniai, lemiantys bebrų pasiskirstymą miško vandens telkiniuose bei bebrų daroma žala miško medynams (A. Mickus). Atlikus dominuojančio žemės ūkio plotuose pilkojo pelėno tyrimus, nustatytas jo gausumo dinamikos 3 metų ciklas, įvertinta tręšimo ir kitų antropogeninių veiksnių įtaka šių graužikų mitybai bei pasiskirstymui (S. Maldžiūnaitė, R. Mažeikytė).

1982–1986 m. buvo tiriami natūralių ir kultūrinių biotopų žinduoliai. Įvertinta dominuojančių Lietuvos landšaftų biotopinė–topografinė struktūra, turinti didelę reikšmę žinduolių gyvenamosios aplinkos kokybei, gyvūnų gausumui ir teritoriniam pasiskirstymui (P. Bluzma). Panaudojus modifikuotą besiribojančių kvadratų metodą elninių žvėrių ekskrementų apskaitai, nustatyta, kad optimalios sąlygos stirnai yra kalvotose-moreninėse aukštumose, tauriajam elniui – molingose lygumose, briedžiui – smėlingose lygumose (P. Bluzma, R. Baleišis). Įvertintos klasterinio analizės metodo galimybės Lietuvai rajonuoti pagal žvėrių gausumą (L. Balčiauskas). Išaiškinta, kad kanopinių ir kitų medžiojamųjų žvėrių gausumą bei pasiskirstymą agroželdiniuose didele dalimi sąlygoja landšafto tipas, agroželdinių plotų dydis, jų išsidėstymas teritorijoje bei fitocenozių struktūra (J. Tauginas). Panaudojus sistemingai išdėstytas dirbtinas slėptuves, ištirtas miškinių kiaunių sezoninis pasiskirstymas įvairiuose miško biotopuose (K. Baranauskas), įvertinta bebrų gyvenamųjų plotų kokybė ir atliktas jų tipologinis skirstymas (A. Mickus), išaiškinta smulkiųjų žinduolių rūšių įvairovė, gausumas ir pasiskirstymas dominuojančiuose landšaftuose (R. Mažeikytė), ištirti lazdyninės miegapelės populiacijų funkcionavimo sezoniniai ypatumai (R. Juškaitis).

Vėliau žinduolių erdvinio pasiskirstymo dėsningumų tyrimuose pagrindinis dėmesys buvo skirtas landšaftų infrastruktūros įtakai žinduolių bendrijų struktūrai bei jos dinamikai. 1987 ir 1988 m. atlikus elninių žvėrių gausumo ir biotopų kokybės įvertinimą nustatyta, kad žvėrių kaimenių tankumas yra 1,5–2 kartus didesnis negu nurodoma oficialioje statistikoje, ir kad įprastinis šių žvėrių gyvenamų plotų vertinimas pagal šakelinių pašarų gausumą miško medynuose nepakankamai atspindi buveinės kokybę, todėl būtinas kompleksinis vertinimas, atsižvelgiant į kitus landšafto elementus, jų infrastruktūrą (plotų santykį, fragmentacijos laipsnį, biotopinę įvairovę, ir kt. (P. Bluzma, R. Baleišis). Sudarytas elninių žvėrių populiacijų tankumo ir jų erdvinio pasiskirstymo priklausomybės modelis, atlikta gausumo dispersinė faktorinė analizė (L. Balčiauskas), įsisavintas biotelemetrijos metodas elninių žvėrių individualių teritorijų tyrimui (J. Tauginas), išaiškinta briedžių sezoninės mikromigracijos įvairių landšaftų sandūroje (R. Baleišis), stirnų ir briedžių mikrobiotopų naudojimo sezoniniai ypatumai (P. Bluzma, R. Baleišis).

Išaiškinta plėšriųjų žvėrių urvų naudojimo sezoninė dinamika ir nustatyta išskirtinė barsukų veiklos įtaka urvų kolonijų funkcionavimui (K. Baranauskas). Tirti hidrofiliniai žinduoliai, išaiškinta bebrų populiacijų erdvinė-fenetinė struktūra Lietuvoje, nustatyta, kad ji yra nevienalytė, t.y., fenotipų dažnumas įvairių upių baseinuose skiriasi  (A. Ulevičius), atlikta šių žinduolių pasiskirstymo smėlingų lygumų vandens telkiniuose, priklausomai nuo gamtinių ir antropogeninių veiksnių, faktorinė analizė (L. Balčiauskas, A. Ulevičius), įvertintas antropogeninis poveikis ūdrų gausumui ir pasiskirstymui (K. Baranauskas). Buvo tiriami smulkieji žinduoliai (R. Mažeikytė), ištirta lazdyninės miegapelės populiacijų daugiametė bei sezoninė dinamika ir erdvinė-demografinė struktūra (R. Juškaitis).

Ištirta saugomų teritorijų (rezervatų, nacionalinių parkų, draustinių) bei konfliktinių regionų (Ignalinos AE, Pajūrio regiono, Vilniaus-Kauno probleminio arealo ir kt.) teriofaunos būklė. Žinyboms pateiktos rekomendacijos dėl kanopinių gausumo reguliavimo bei jų tankumo normų, dėl žvėrių selekcinės medžioklės jų populiacijų kokybei bei medžioklės trofėjų vertei pagerinti, dėl miško kirtimo atliekų panaudojimo žvėrių mitybos sąlygoms gerinti, dėl bebrų gyvenamų plotų bonitavimo bei jų produktyvumo didinimo, dėl ūdrų ir kitų žinduolių apsaugos būdų bei apskaitos metodikų ir kt. (P. Bluzma, R. Baleišis, L. Balčiauskas, J. Tauginas, A. Mickus, K. Baranauskas, A. Ulevičius).

Tyrimai apibendrinti leidiniuose: „Lietuvos kanopiniai žvėrys“ (R. Baleišis, P. Bluzma, L. Balčiauskas, 1987), „Teriologiniai tyrimai Lietuvoje“ (autorių kolektyvas, rusų kalba, 1988), „Lietuvos fauna. Žinduoliai“ (autorių kolektyvas, 1988). Teriologinių tyrimų tematika 9-jame dešimtmetyje apgintos 4 mokslų kandidato disertacijos.

1989 m. lapkričio mėn. Zoologijos ir parazitologijos institutas perorganizuotas į Ekologijos institutą. Teriologijos laboratorija liko Sausumos ekosistemų skyriuje.

Nuo 1991 m. Teriologijos sektorius vykdė temą Antropogenizuotų ekosistemų ir žinduolių bendrijų struktūriniai-funkciniai ryšiai.

Plečiantis teriologinių tyrimų apimtims, jų specializacijai, nuo 1994 m. Sausumos ekosistemų skyriuje buvo įkurtas Ekosistemų bioįvairovės sektorius (sekt. vadovas dr. L. Balčiauskas). Sektorius ėmėsi ekosistemų biologinės įvairovės vertinimo tyrimų. Jų objektu tapo žinduolių, paukščių, roplių, varliagyvių ir vabzdžių rūšys ir biotopai. Buvo išplėsta biologinės įvairovės duomenų bazės taksonominės ir faunistinės dalių struktūra, susisteminti ir kompiuterizuoti tyrimų duomenys apie paminėtas stuburinių ir bestuburių (vabzdžių) gyvūnų grupes (L. Balčiauskas, E. Budrys).

Buvo įvertinta retų ir saugomų rūšių (baltojo kiškio, lūšies, vilko) populiacijų būklė, išaiškintos jų paplitimo ir gausumo dinamikos tendencijos; sukaupti kadastriniai duomenys apie modelinę rūšį – bebrą, atlikta kelių rajonų hidrografinio tinklo, kaip jo gyvenamosios aplinkos, tipologinė-struktūrinė analizė. Paruošta koncepcija sausumos stuburinių gyvūnų kadastro, kaip žinių sąvado apie rūšies paplitimo, populiacinių ir  ekologinės nišos parametrų visumą.

Kartu su Norvegijos ir Estijos mokslininkais išaiškinta Lietuvos šikšnosparnių rūšių įvairovė, gausumas, paplitimas, susikaupimo vietos, 16 rajonų išaiškintos penkių į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų rūšių naujos radimvietės, įvertintas antropogeninis poveikis jų būklei. Įvertinti antropogeninių veiksnių neigiami pokyčiai elninių žvėrių populiacijoms (1996-98).

Pagal kraniometriniuos požymius ir chromosomų rinkinį identifikuota nauja Lietuvoje žinduolių rūšis – pelėnas-dvynys, išaiškintas šios rūšies gausumas, veisimasis ir paplitimas Pietryčių, Vidurio ir Vakarinės Lietuvos landšaftuose.

Po 1996 m. buvo išplėtotas rezultatyvus kompleksinis tyrimas „Sausumos ekosistemų biologinės įvairovės vertinimo ir kadastro mokslinių pagrindų sukūrimas“, pritraukiant dviejų entomologinių padalinių, Teriologijos ir Bioįvairovės sektorių tyrėjų potencialą (vadovai Vytautas Jonaitis, L. Balčiauskas). Buvo parengtas tirtų gyvūnų grupių kadastrinių rodiklių sąrašas, aprobuota jų nustatymo metodika. Pirmą kartą sektoriaus darbuotojai panaudojo radiotelemetrinę aparatūrą Lietuvos žinduolių (mangutų) tyrimams.

Buvo baigtos kartografuoti plėšriųjų (barsukų, lapių ir usūrinių šunų) urvų kolonijos (daugiau kaip 370) vietovių visuose Lietuvos fiziniuose-geografiniuose rajonuose. Tiriant briedžių  populiacijų būklę ir nustačius rūšies gausumo mažėjimą (depresiją), parengtos rekomendacijos jų pagausinimui. Pateikta pasiūlymų ir kitų stuburinių rūšių, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą, apsaugai. Įvertinus danielių introdukcijos rezultatus, konstatuota jų sėkminga adaptacija. Buvo nustatyti ir mažai ištirtų pelėnų rūšių populiacijų parametrai, naujos radimvietės kalvotų moreninių aukštumų landšafte. Įvertintas lazdyninės miegapelės, rusvosios varlės gausumas ir priklausomybė nuo biotopų bei ekotonų struktūros.

Bioįvairovės duomenų bazė išplėsta ir papildyta duomenimis apie Lietuvos teritorijos biotopinę struktūrą ir jos mozaikiškumą, sukurtos paprogramės šios informacijos valdymui ir perdavimui į GIS sistemą, sukurta geografiškai orientuota gyvūnų paplitimo duomenų bazė ir jos ryšio su GIS palaikymo mechanizmas. Parinkti įvairių gyvūnų grupių biologinės įvairovės vertinimo indeksai, sudarytas UTM kvadratų gardelės GIS pagrindas, leidžiantis vizualizuoti gyvūnų paplitimo, žinduolių, varliagyvių, roplių bioįvairovės duomenis, juos analizuoti GIS priemonėmis.

Išleista: „Lietuvos kanopiniai žvėrys“, 2-asis leid. (1998), „Taurieji elniai ir augmenija Žagarės draustinyje“ (1998), „Lietuvos gamtinė įvairovė: Telšių rajonas“ (1998), „Lietuvos gamtinė įvairovė: Šalčininkų rajonas“ (1998), „Lietuvos žinduolių, varliagyvių ir roplių paplitimo atlasas“ (1997; 1999), „Lietuvos gamtinė įvairovė: Biržų rajonas“ (1999).

Keliose savivaldybėse įdiegtos bioįvairovės duomenų bazės, arba kompiuterizuota ekologo darbo vieta, leidžianti operatyviai įvertinti teritorijos bioįvairovę. Tokia duomenų bazė susieta su rūšių ir teritorijų apsaugos rekomendacijų sistema.

Po 2000 m. nacionalinės reikšmės biologinės įvairovės duomenų bazės palaikymas buvo tęsiamas. Sausumos ekosistemų skyriuje buvo konstatuota, kad yra parengti biologinės įvairovės kadastro, kaip žinių apie rūšis, jų grupes ir biologinę įvairovę visumos, moksliniai pagrindai. Tai įgalino parengti biologinius pagrindus Europinės svarbos rūšių – bebro, vilko, miegapelių valdymo planų sudarymui.

2000-2002 m. remiantis biologinės įvairovės duomenų baze, buvo įvertinti rajoninių bioįvairovės tyrimų duomenys, išnagrinėtas sausumos stuburinių rūšių įvairovės pasiskirstymas įvairiuose šalies rajonuose ir biologinei įvairovei vertingiausiose teritorijose. Tyrimai apėmė penkis Lietuvos rezervatus, kuriuose įvertinta retųjų gyvūnų rūšių biotopinis pasiskirstymas, grėsmės jų egzistavimui, nustatyti rezervatų bioįvairovės panašumai ir skirtumai.

Išleista: „Mažeikių rajono gyvūnijos atlasas. 1990-2000“, „Lietuvos gamtinė aplinka“, „Proceedings of BLCI symposium Human dimensions of large carnivores in Baltic countries“.

2001 m. pradėti ir iki 2004 m. tęsti kompleksiniai ekologinio, biocheminio-genetinio ir parazitologinio pobūdžio tyrimai, atlikti kartu su Vytauto Didžiojo ir Klaipėdos universitetais (A. Paulauskas, L. Balčiauskas, R. Juškaitis ir kt.), tiriant graužikų faunos populiacinę-ekologinę struktūrą. Tyrimams panaudota gausi medžiaga, surinkta iš įvairių Vakarinės, Vidurio, Šiaurės-Rytų Lietuvos teritorijos vietų. Tiriant šoklinių, pelinių, žiurkėninių, miegapelinių, bebrinių, voverinių šeimų individus buvo įvertintas smulkiųjų žinduolių pasiskirstymas ekologiniu požiūriu skirtinguose biotopuose, užsikrėtimas protistais, helmintais. Naudojant klasikinius ir naujausius genetinius metodus įvertinta graužikų rūšių genetinė įvairovė, ekologiškai skirtingų vietovių populiacinio-genetinio kintamumo lygis. Nustatyta populiacijų ir kai kurių rūšių amžiaus ir lyčių struktūra, dauginimosi rodikliai, teritorijos panaudojimo parametrai. Gauta naujų duomenų apie užsikrėtimą parazitais ir jų pasiskirstymą tarp smulkiųjų žinduolių rūšių, atliktas genetinio kintamumo vertinimas. Pradėti kompleksiškai tirti vandens graužikai: vandeninis pelėnas, bebrai, ondatros. Įvertintas jų populiacijų gausumas, lyčių ir amžiaus struktūra ir veisimosi rodikliai, ištirta bebrų populiacijos ekologinė struktūra modelinėse teritorijose.

Išleista: „Lietuvos kanopiniai žvėrys“, 3-asis leid. (2002); „Lietuvos medžioklės trofėjų rejestras“ (2002); „Zoogeografija“ (2002), „Žinduolių pavadinimų žodynas: lotynų, lietuvių, anglų, prancūzų, rusų, vokiečių kalbomis“ (2002);  „The fear of wolves: A review of wof attacks on humans“ (2002); „Nature in Northern Europe – Biodiversity in a changing environment“ (2002).

2003 m. transformuota institucijos struktūra. Vietoje buvusių Teriologijos ir Ekosistemų bioįvairovės sektorių įkurta Žinduolių ekologijos laboratorija (vadovas dr. L. Balčiauskas). Ekosistemų bioįvairovės sektoriuje buvusi entomologų grupė (vad. E. Budrys) perkelti į kitą laboratoriją.

Pagal:
Virbickas J., Jakimavičius. 1995. Lietuvos mokslų akademijos Zoologijos ir parazitologijos institutas 1959–1989. (Istorinė tyrimų apžvalga). Ekologijos institutas. Vilnius, 1995: 5–58.
Prūsaitė J., V. Petrauskas V. 1983. Zoologijos ir parazitologijos institutas. (Pagrindiniai raidos ir mokslinės veiklos bruožai). Vilnius, 1983: 33–38.
Pasinaudota A. Jakimavičiaus archyvine rankraštine medžiaga.