Stabdome gamtos ir kultūros paveldo išėjimą į nebūtį

Jei paklausi pusamžio lietuvio, kas yra avietinis, baltinis, grietininis, pepinka ar sierinka, jis tikriausiai teisingai atsakys – tai obuolys iš senelių ar tėvų sodo. Kuris, deja, jau iškeliavo į milžinišką duobę kartu su sodybos pastatais per praėjusio amžiaus melioracijos vajų, nukirstas senų sodybų naujų šeimininkų arba užmirštas ir laukėjantis kažkur žemės ūkio latifundijose.

Mūsų pradėta akcija surinkti iš dar išlikusių sodybviečių senovinių vaismedžių skiepūglius, kitais būdais pasirūpinti tarpukaryje Lietuvoje augintų veislių dauginamąja medžiaga tęsiasi.

2026 metų pavasarį Lauko bandymų stoties Paveldo sodas pradėtas sodinti – iš skiepyno perkelta 540 obelų sodinukų (170 veislių), 65 kriaušių (25 veislės) ir 90 slyvų (27 veislės).

Pirmo obuoliuko teks metus kitus palaukti, nes laukiniai senoviniai poskiepiai neskubina derėti. Bet jie neskuba ir numirti, kaip tai atsitinka su vegetatyvinių poskiepių pramoniniais sodais.

Darbų dar laukia nelengvų – išsaugoti sodinukus per sausras, ligų ir kenkėjų antplūdžius, suformuoti vaismedžių vainikus.

Šį rudenį reikės pabaigti sodo sodinimą. Įsiliejame į pasaulinį vajų – surasti dar gyvus, prieš amžius pasodintus vaismedžius ir juos išsaugoti įvairiais būdais: atgaivinant jų augimo vietoje, padauginti ir įveisti naujus sodus, padauginti ir perkelti į kolekcijas.

×