2026 m. rugsėjo 19–20 d. Tytuvėnų, Šiluvos ir Kelmės apylinkėse vyko XVI-ajai Nacionalinei geologinio paveldo dienai skirtas išvykstamasis seminaras „Tytuvėnų velniakeliais“. Dvi dienas trukusiame renginyje dalyvavo net 52 geologija, gamtos ir kultūros paveldu besidomintys dalyviai. Renginio organizatoriai buvo Lietuvos geologų sąjungos nariai ir Valstybinis mokslinių tyrimų institutas Gamtos tyrimų centras.
Šiemet geopaveldo dienos dalyvių laukė išskirtinai įvairus maršrutas, kuriame geologinis paveldas persipynė su archeologija, kraštovaizdžiu, istorija ir sakraliniu paveldu. Pirmąją išvykos dieną keliavome nuo Ariogalos per Šiluvą ir Tytuvėnų apylinkes. Ekskursija prasidėjo geopaveldo dienų atidarymu su geopaveldo vėliava prie Ariogalos šaltinio, dar vadinamo Marijos ašarų šaltiniu. Vėliau aplankėme Raseinius, kuriuose vyko didžiulė miesto šventė. Neaplenkta Šiluva, kur piligriminiu keliu keliavome iki apsireiškimo koplyčios, kurioje yra akmuo, ant kurio apsireiškė Mergelė Marija. Kiti aplankyti objektai: Akmenės akmuo su koplytėle, Tytuvėnų nacionaliniam parkui priklausantis Tytuvėnų arba Šiluvos tyrelis, kuriame eksploatuojamas durpynas. Šiame durpyne stebėjome atsivėrusias mineralinio grunto salas su aplinkui plytinčiais distrofiniais ežerokšniais. Pasigrožėti Tytuvėnų apylinkių kraštovaizdžiu pakilome ir į Tytuvėnų apžvalgos bokštą.
Kelionėje atsiskleidė savitas Tytuvėnų regioninio parko kraštovaizdis. Parkas įsteigtas, siekiant išsaugoti ežeruotą, pelkėtą ir miškingą Tytuvėnų apylinkių kraštovaizdį, Tytuvėnų ir Šiluvos architektūrinius kompleksus ir piliakalnius. Čia stovi ir nuostabus Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno kompleksas.
Vienu iš išskirtinių lankytos teritorijos bruožu laikomi ilgi ledyno palikti akmenų ruožai, vietos žmonių vadinami rūžomis, kurias aplankėme antrąją seminaro dieną. Tad kitos dienos dar intensyvesnis maršrutas vedė prie Bridvaišio šaltinio, per Tytuvėnų regioninio parko teritoriją, prie nuošliaužų ties Gryžuva. Kopėme į Kubilių piliakalnį ir apaugusiais Gryžuvos krantais žygiavome prie fontanuojančio požeminio vandens gręžinio, kuris gręžtas ties ta vieta, kur Gryžuva įteka į Dubysą. Atsigėrę ir vandens atsargas papildę prie švento Maironių šaltinio, vėliau vykome prie Pagryžuvio piliakalnio, o dar vėliau prie Johampolio didžiojo akmens, kur bandėme apskaičiuoti, kiek šis milžinas galėtų sverti. Vėlesnis Akmenų rūžos pažintinio tako žygis visus pradžiugino ne tik įspūdingais informaciniais stendais ir skulptūromis, bet ir miške gausiai pūpsančiais baravykais, paberžiais ir rudmėsėmis. Antroje dienos pusėje, jau labai suirusiais laiptais pasiekę Burbaičių piliakalnio viršūnę, keliavome prie Kelmės dvaro ir Kelmės krašto muziejaus, Vlado Putvinskio-Pūtvio paminklo ir kapo. Vienas iš įspūdingenių šių metų dalyvių nuotykių – išmatavę Kriaučiaus akmens apimtį, stūmėme žolėje įstrigusį autobusą. Paskutinių sustojimų metu prie memorialo Lietuvos partizanams ties greitkeliu ir Nemakščių Lurdo su kai kuriais dalyviais, kurie atvyko savo automobiliais, atsisveikinome ir autobusu keliavome į Vilnių.
Nacionalinė geologinio paveldo diena Lietuvoje rengiama nuo 2011 m. Lietuvos geologų sąjungos taryba dar 2010 m. nutarė ją kasmet organizuoti trečiąjį rugsėjo šeštadienį, skiriant daugiau dėmesio geologijos objektams pažinti, lankyti, tvarkyti ir populiarinti. Nuo tada renginiai jau apkeliavo daugelį Lietuvos regionų.
Renginio viduryje tradiciškai žvilgsnis nukrypo ir į ateitį. Dalyvių balsavimas nulėmė kitų metų Nacionalinės geologinio paveldo dienos kryptį: 2027-aisiais geopaveldo entuziastai susitiks Rokiškio krašte.
Tad XVI-oji Nacionalinė geologinio paveldo diena baigėsi ne atsisveikinimu, o naujo maršruto pažadu. Iki susitikimo Rokiškyje 2027-aisiais!
Seminarui vadovavo Vytautas Račkauskas, Jonas Satkūnas ir Vidas Mikulėnas. Kelionės logistika rūpinosi Vidas Mikulėnas, Ingrida Bagdanavičiūtė ir Laura Gedminienė, renginio gidą maketavo Indrė Satkūnienė, o geologinius objektus pristatė ir aptarė ekspedicijos dalyviai. Renginį parėmė Lietuvos mokslo taryba, UAB „GeoBaltic“, UAB „Geoconsulting“.
Tokios išvykos svarbios tuo, kad geologija čia persikelia iš žemėlapių, ekspozicijų ir mokslinių publikacijų į patį kraštovaizdį. Dalyviai turi galimybę vietoje pamatyti ledynų veiklos pėdsakus, riedulius ir jų sankaupas, šaltinius, reljefo formas, nuošliaužas ir kitus geologinius procesus. Kartu atsiskleidžia glaudus geologinio, biologinio ir kultūros paveldo ryšys.
Geopaveldo organizatorių vardu
Laura Gedminienė
