Prezidentas Gitanas Nausėda Teisėkūros pagrindų įstatymo pakeitimus, kuriais siekiama įtvirtinti aplinkosaugos ir kovos su klimato kaita prioritetus teisėkūros procese, aptarė su aplinkos ministru Simonu Gentvilu ir aplinkosaugos organizacijų atstovais. Susitikime dalyvavo Gamtos tyrimų centro Floros ir geobotanikos laboratorijos vadovas Valerijus Rašomavičius. Mokslininkas tikisi, kad įtvirtinus reikalavimą įstatymų projektams turėti aplinkosauginį vertinimą, išaugs iš aplinkosaugos, gamtos įvairovės specialistų poreikis. „Atliekant vertinimą reikės tam tikrų duomenų, žinių, reikės pasirengusių žmonių, sugebančių matyti ne tik tai, kas yra dabar, bet ir numatyti į priekį, modeliuoti galimus veiksmus ir galimus pasikeitimus. Todėl man, kaip akademinės bendruomenės atstovui, džiugu, nes poreikis gamtos, aplinkos tyrėjų turėtų išaugti“, – kalbėjo V. Rašomavičius. „Aš kartais pajuokaudavau, kad pirmuoju į Raudonąją knygą reikėtų įrašyti biologinės įvairovės tyrinėtoją, tai yra ta specialybė, kuri mūsų krašte, deja, ir visoje Europos po trupučiuką nyksta“, – sakė mokslininkas
Gamtos tyrimų centro Žinduolių ekologijos laboratorijos mokslininkas Rimvydas Juškaitis pasakoja, kuo plėšrūs žvėrys praturtina savo racioną ir kodėl mokslininkas džiaugiasi, kad prie jo namų peri ir naktimis ūbauja pelėdos. Interviu klausykite 2021 m. gegužės 15 d. LRT radijo laidoje „Gamta – visų namai” nuo 4 min.
Kuršių mariose mažėja žuvų: vieni žvejai kaltina kormoranus, kiti – tuos, kuriems laimikio niekad negana. Žuvį Lietuvos gyventojai mėgsta ir vertina nuo seno: tai buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis tiems, kurie gyveno prie vandens telkinių. Pasklidus žiniai, jog žuvies mažėja, stengiamasi mažinti ar uždrausti žvejybą. Gamtos tyrimų centro Žuvų ekologijos laboratorijos vadovo dr. Lino Ložio ir dr. Justo Dainio komentarai LRT televizijos laidoje „Vartotojų kontrolė”
Gamtos tyrimų centro mokslo darbuotojos dr. Aldonos Baubinienės, dr. Reginos Morkūnaitės ir dr. Artūro Bautrėno straipsnis laikraštyje „Žaliasis pasaulis”. Straipsnyje pateikiamos žinios apie mažiau žinomus mažuosius Vilniaus miesto teritorija tekančius upelius, kurių vagos ilgis nesiekia 10 km ar truputį ilgesnius. Ir jau „paslėptus“ bei užmirštus Vilniaus miesto mažuosius upelius, kurie istorinėje praeityje gausiai tekėjo mieste ir jo apylinkėse, aprūpino miesto gyventojus geriamu vandeniu, tenkino buitinius poreikius, tarnavo kaip gynybiniai įtvirtinimai