Selenitas – tai įdomiausias Lietuvos mineralas, kurį galima rasti žemės paviršiuje, tiesa, ne visur, o tik Biržų žemėje, kur paviršiuje atsidengia gipsingos devono sistemos uolienos. Tai pluoštinis gipsas, jo pavadinimas susijęs su Selenos, graikų mėnulio deivės, vardu. Vietiniai biržiečiai jam turi kitą vardą – sudoklis. Selenitas prieškariu buvo kasamas gipso laužykloje prie Karajimiškio ir kitose vietose, vėliau buvo išžvalgyti keli telkiniai, bet eksploatacija nepradėta dėl ekonominių priežasčių. Gipsas daugiausia naudojamas statybinių medžiagų, taip pat cemento, gamyboje. „Akmenės cementas“ gipsą vežasi iš Latvijos.

Selenito pavyzdžių galima pamatyti GTC Mineralų muziejuje.

Selenito blokai. Karajimiškis, Biržų r. (I. Satkūnienės nuotr.)

 

Klimato ir vandens tyrimų laboratorija

Kolekcijų skyrius

Per pristatymą, kuris įvyko gruodžio 29 d., mokslininkės Ilona Jukonienė, Aurika Ričkienė, Zofija Sinkevičienė pasidalijo mintimis apie vykdytus Lituanistinių tyrimų ir sklaidos programos (2016–2024) projektus ir pristatė paskutinio projekto „Šepeta. Pelkės augalija istorinių tyrimų ir kraštovaizdžio pokyčių kontekste“ rezultatus, apibendrintus knygoje. Parengta knyga yra mokslo darbų rinkinys apie prarastą pelkę, kuri pagal savo gamtines vertybes galėjo tapti rezervatu, tačiau tapo naudojamu durpynu.

Ilonos Jukonienės, Aurikos Ričkienės, Zofijos Sinkevičienės, Agnės Bagušinskaitės, Vitos Monkuvienės ir Juditos Koreivienės straipsniuose aprašomi rasti jau labai pasikeitusios pelkės augalijos likučiai, išlikę herbariumo rinkiniai, rankraščiai ir publikuota medžiaga apie Šepetos pelkės tyrimus, jos augaliją, kartografinė medžiaga. Knygos pabaigoje pateikiama išsami Sigitos Dagienės sudaryta bibliografinė rodyklė. Knygoje prisimenami tarpukario Lietuvos mokslo entuziastai, vadovaujami Kazio Brundzos ir Vinco Vilkaičio, skubėję Šepetos pelkę ištirti ir aprašyti.

Dalijamės renginio akimirkomis.

Siūloma:

• 1350 EUR per mėnesį stipendija
• Stažuotės trukmė nuo 6 iki 12 mėnesių
• Sveikatos, nelaimingų atsitikimų ir civilinės atsakomybės draudimas
• Galimybė laisvai pasirinkti priimančiąją instituciją
• Nereikalaujamos vokiečių kalbos žinios

Kam skirta:

• Doktorantams
• Magistrantūros programų absolventams

(Paraiškas gali teikti ir paskutinio kurso magistrantai)

Paraiškų laukiama du kartus per metus: iki kovo 05 d. arba iki rugsėjo 05 d.

SVARBU:

Temoms apribojimų nėra.

Svarbiausia, kad stažuotės projekto tema būtų aktuali aplinkosauginiu/ tvarumo aspektu.

Stažuotės gali būti tiek akademinio, tiek profesinio pobūdžio.

Kodėl verta rinktis DBU stažuotę?

DBU stažuotės suteikia unikalią galimybę įgyti vertingos patirties tarptautinėje aplinkoje ir prisidėti prie svarbių aplinkosaugos problemų sprendimo. Stažuotės metu galėsite:

• Dirbti prie Jums aktualių mokslinių tyrimų projektų
• Bendradarbiauti su patyrusiais mokslininkais ir praktikais
• Tobulinti savo įgūdžius ir žinias
• Užmegzti ryšius su kitais jaunais profesionalais iš viso pasaulio

Daugiau informacijos apie paraiškų teikimo procesą rasite interneto svetainėje https://www.studinfo.lt/stipendijos/dbu.

Gamtos tyrimų centro
mineralų iš Alfonso Žukelio kolekcijos nuotraukų paroda (I aukšte)

SAU IR KITIEMS

SKIRTA MINERALOGO ALFONSO ŽUKELIO
GIMIMO 125-osioms ir jo surinktos kolekcijos perdavimo Lietuvai 60-osioms sukaktims paminėti.

Jauniausias Jurgio Žukelio ir Onos Staškevičiūtės-Žukelienės vaikas Alfonsas gimė 1899 12 15 Lietuvoje, šalia Gačionių ežero esančiame Lukščių kaime. Kai jam tebuvo pora metukų tėvai, tikėdamiesi geresnio gyvenimo, nusprendė keltis į Baltarusiją. Mažasis Alfonsas laimingas augo globojamas tėvų, apsuptas brolių ir seserų. Kai jam sukako 13 m., vyriausias brolis Jonas jį išsivežė į Sverdlovką, kur Alfonsas baigė realinę mokyklą, o vėliau pradėjo mineralogo darbą mokslinėse mineralogijos dirbtuvėse. Dar mokykloje jis užsikrėtė kolekcionavimo aistra ir visą gyvenimą rinko pavyzdžius savo kolekcijai. Nesusilaukęs palikuonių, nusprendė kolekciją padovanoti Lietuvai. 1965 m. atkeliavo per 2000 pavyzdžių, kurie tapo Geologijos-mineralogijos muziejaus pagrindu.

Daugiau nei 60 m. gyvenu toli nuo gimtinės Lietuvos. Dažnai galvoju apie ją – tą mažai man žinomą šalį, lyg tolimo ir stebuklingo sapno aidą, kurią pažįstu tik iš tėvų pasakojimų. Čia gyveno mano tėvai, seneliai, proseneliai…
Išėjęs į pensiją, ilgai svarsčiau, kur dėti savo kolekciją. Ir nusprendžiau ją padovanoti savo Tėvynei Lietuvai.
Tegul muziejaus lankytojai gėrisi amžinuoju akmens grožiu
A. Žukelis, 1970

Parodą parengė Birutė Poškienė ir Violeta Pukelytė
Nuotraukų autorė Birutė Poškienė

Vilnius – 2025 metų žalioji Europos sostinė. Prisiminkime, kad dar 2021 m. sausio 4 d. buvo paskelbta, kad Vilnius yra žaliausias Europos miestas. Bet ar pagalvojome, kas gi sukūrė šią privilegiją – ar kunigaikštis Gediminas, įkūręs Vilnių, ar vėlesni išmanūs miesto valdovai? Geologai atsako – svarbiausias Vilniaus „teritorijų planuotojas“ buvo paskutinysis ledynas, lėmęs Neries slėnio ir santakos su Vilnia radimąsi, suklojęs Šeškinės ozą ir sudaręs sąlygas vykti termoerozijai – amžinojo įšalo atitirpimui, dėl kurio susiformavo Vilniaus eroziniai kalvynai. Jei Neries slėnyje buvo patogu kurtis miestui, tai dėl stačių kalvyno šlaitų ir gilių raguvų miestas tiesiog negalėjo plėstis rytų kryptimi ir būtent kalvynuose išliko neurbanizuotos žaliosios erdvės.
Kaip byloja Vilniaus miesto geologinis žemėlapis, eroziniai kalvynai ir raguvynai – Sapieginė, Ribiškės, Rokantiškės, Pavilnys, Žemieji Paneriai ir Karoliniškės – užima daugiau nei pusę miesto teritorijos. Tai ir yra žaliosios Vilniaus erdvės.

Klimato ir vandens tyrimų laboratorijos vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Jonas Satkūnas

Šį penktadienį, sausio 17 d., Gamtos tyrimų centrą (GTC) aplankė dvyliktokė Maja – fosilijų kolekcininkė ir entuziastė. Ji susipažino su GTC paleontologine kolekcija, apimančia Lietuvoje ir už jos ribų kadaise gyvenusią fauną ir florą. Be to, moksleivė atsivežė dalį savo surinktos medžiagos, kurios taksonominį identifikavimą padėjo atlikti GTC paleontologė dr. Darja Dankina iš Giluminės geologijos laboratorijos. Tarp atvežtų fosilijų buvo aptikta įdomių ankstyvojo triaso (~ 251–249 mln. metų senumo) stuburinių gyvūnų liekanų fragmentų, įskaitant stuburo slankstelius ir kaulus. Šios fosilijos yra pavaizduotos nuotraukose.

2025 m. sausio 15 d. Gamtos tyrimų centro konferencijų salėje (Akademijos g. 2) įvyko kandidatų į Gamtos tyrimų centro direktorius pretendentų prisistatymas bendruomenei. Dalyviai turėjo galimybę pristatyti savo viziją ir atsakyti į susirinkusių centro darbuotojų klausimus.

Į Gamtos tyrimų centro direktoriaus pareigas pretendavo keturi kandidatai:

Prof. dr.  Kęstutis Arbačiauskas (Kęstučio Arbačiausko gairių santrauka),

Dr. Vaidotas Lygis (Vaidoto Lygio gairių santrauka),

Dr. Ričardas Paškauskas (Ričardo Paškausko gairių santrauka),

LMA tikrasis narys, akademikas, prof. dr. Sigitas Podėnas (Sigito Podėno gairių santrauka).

Renginį moderavo Laura Janulaitienė.

Pirmoji renginio dalis buvo skirta kiekvieno kandidato idėjoms ir vizijoms pateikti ir trumpai prisistatyti (prisistatymo trukmė – 15 min.).

Antrojoje renginio dalyje kandidatai atsakinėjo į Gamtos tyrimų centro bendruomenės klausimus. Centro bendruomenės nariai pateikė visiems pretendentams vienodus klausimus.

Visą pretendentų prisistatymo įrašą galite rasti Gamtos tyrimų centro „YouTube“ kanale, paspaudę nuorodą: https://youtu.be/FHHZug1DzeY

Konkursą Gamtos tyrimų centro direktoriaus pareigoms eiti organizuoja Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Naują centro vadovą renka komisija, sudaryta iš skirtingų organizacijų atstovų.

2025 m. sausio 10 d. Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje vyko konferencija „Kryptingiems pelėdų ir plėšriųjų paukščių tyrimams 50 metų“. Konferenciją organizavo Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus kartu su Lietuvos ornitologų draugija ir Gamtos tyrimų centru. Konferencijos metu buvo apžvelgti pelėdų ir plėšriųjų paukščių tyrimai per pastaruosius 50 metų. Mokslinius pranešimus skaitė gausus būrys ornitologų iš įvairių institucijų, taip pat Gamtos tyrimų centro Paukščių ekologijos laboratorijos mokslininkai bei esami ir buvę laboratorijos doktorantai, dirbantys šioje srityje. Renginio metu buvo pristatyta nuotraukų paroda, kurioje įamžinti pelėdų ir plėšriųjų paukščių tyrimai per pastaruosius 50 metų, taip pat pristatyta įranga, naudota prieš 50 metų ir dabar. Konferenciją užbaigė diskusijos neformalioje aplinkoje.