37 metrų gylyje Baltijos jūroje atliktas nėrimas prie kol kas neidentifikuoto nuskendusio objekto. Oktopusas Diving center komanda nėrimo metu surinko nuosėdų ir moliuskų mėginius projektui „BALTWRECK“ bei ieškojo užuominų, galinčių padėti identifikuoti laivą.

Laivo korpusas guli apvirtęs kyliu į viršų, jame matomi keli pažeidimai. Vienas jų – tikėtina, sukeltas sprogimo. Laivo nosies dalis nulūžusi, o keliose korpuso vietose išlikę mėlynų dažų fragmentai.

Pasak naro Arūno Vainoros, pagal užfiksuotus požymius viena iš galimų versijų – tai galėtų būti krovininė barža.

Surinkti mėginiai bus naudojami tolesniems tyrimams, vertinant nuskendusių objektų galimą poveikį Baltijos jūros aplinkai.

 

Vaizdo įrašo autorius: Aivaras Bubnovas

 

Tyrimai vykdomi pagal Interreg VI-A Pietų Baltijos bendradarbiavimo per sieną programos projektą „BALTWRECK“ (STHB.02.02-IP.01-0009/23), kurį finansuoja Europos regioninės plėtros fondas.

Mikologijos laboratorija yra viena iš senesnių Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Gamtos tyrimų centro laboratorijų, gyvuojančių nuo 1961 metų (anksčiau – Sporinių augalų laboratorija). Visą šį laikotarpį laboratorijos darbuotojai tyrė įvairių grybų ir į juos panašių organizmų (oomikotų ir gleivūnų) įvairovę ir ekologiją Lietuvoje ir kitose pasaulio šalyse.

Viena iš reikšmingesnių šių tyrimų dalių yra naujų mokslui taksonų – rūšių ir genčių aprašymas. Per laboratorijos egzistavimo istoriją joje dirbę mokslininkai vieni ar bendradarbiaudami su kolegomis iš kitų šalių aprašė per dvi dešimtis naujų mokslui grybų, oomikotų ir gleivūnų rūšių ir genčių iš Lietuvos ir kitų pasaulio šalių.

Kaip aprašomi nauji grybai ir į juos panašūs organizmai?

• Didžioji dauguma aprašytųjų naujų rūšių yra mažos, jų išvaizdą ir vidinę sandarą galima matyti tik pro mikroskopą. Apžiūrėjus pavyzdį, paaiškėja, kad jo požymiai neatitinka jokių žinomų rūšių požymių.
• Tada pertikrinama visa žinoma literatūra ir, galutinai įsitikinus, kad tokia rūšis niekur nėra paminėta, detaliai aprašoma jos išvaizda ir anatominės struktūros ir, jei įmanoma, atliekami molekuliniai tyrimai (kartais molekuliniai tyrimai neįmanomi, jei studijuojamas pavyzdys per senas, ilgai pagulėjęs kolekcijoje).
• Naujoji rūšis priskiriama aukštesniam taksonui – genčiai. Dažniausiai gentis žinoma, bet kartais tenka sukurti ir naują, nes naujos rūšies požymiai ir (arba) molekuliniai duomenys neatitinka ir jokios žinomos genties. Kam to reikia? Nes kiekviena rūšis privalo turėti binominį vardą – genties ir rūšies.
• Tada paskiriamas holotipas, t. y. tipinis pavyzdys, iš kurio aprašoma rūšis (jis rūpestingai saugomas kolekcijoje, holotipai yra vertingiausia bet kurio herbariumo dalis).
• Kiekvienai naujai rūšiai suteikiamas „asmens kodas“ – gaunamas Mycobank duomenų bazės numeris.
• Ir, žinoma, naujosios rūšies ir (arba) genties aprašas paskelbiamas mokslinėje spaudoje.

O tada naujoji rūšis pradeda gyventi savo gyvenimą – ji aptinkama ir daugiau vietų, nei paminėta aprašyme,  laikui bėgant, paaiškėja daugiau detalių ne tik apie paplitimą, bet ir ekologiją, ji „dalyvauja“ sudarant įvairius aukštesniųjų taksonų filogenetinius medžius ir įtraukiama į didžiąsias apžvalgines knygas bei identifikavimo vadovus. Mūsų kolegų aprašytos rūšys įtrauktos,  pavyzdžiui, į „Corticioid Fungi of Europe“ (2 tomas) ir „Lichenicolous fungi“ (2 tomas).

Indėlį į naujų mokslui grybų, oomikotų ir gleivūnų rūšių aprašymą įdėjo nemaža dalis Mikologijos laboratorijoje dirbusių ir dirbančių mokslininkų: Severa Stanevičienė, Milda Ignatavičiūtė, Aušra Treigienė, Gražina Adamonytė, Ernestas Kutorga, Svetlana Markovskaja, Jurga Motiejūnaitė ir Reda Iršėnaitė.

 

Čia pridėtos kelių naujų rūšių nuotraukos.

Amylogalla fava Suija, Motiej. & Kantvilas 2019 – lichenofilinis grybas, augantis ant Pietų pusrutulyje paplitusios kerpių genties Parasiphula gniužulų. Nuotrauka Jurgos Motiejūnaitės.

 

Parafenestella ontariensis Ilyukhin & Markovsk. 2022 – patogeninis grybas ant uosialapio klevo (Acer negundo). Nuotraukos Evgeny Ilyukhin.

 

Graphium samogiticum Motiej. & Alstrup 2006 – lichenofilinis grybas, augantis ant mikroskopinių dirvožemio kerpių. Skenuojančio elektroninio mikroskopo nuotrauka – Jurgos Motiejūnaitės.

 

Kukwaea pubescens Motiej. & Zhurb. 2020 – lichenofilinis grybas, augantis ant islandinės kerpenos (Cetraria islandica). Nuotrauka Jurgos Motiejūnaitės.

 

Piloderma mirabile Svant. & Iršėnaitė 2025 – korticioidinis ektomikorizinis grybas, išsiskiriantis specifine anatomine sandara tarp visų genties rūšių ir sunkiai aptinkamais vaisiakūniais: nors jo sekos žinomos iš viso Šiaurės pusrutulio, vaisiakūnis aptiktas tik Lietuvoje. Nuotrauka Žilvino Pūčio.

 

Pyrenidium macrosporum Motiej., Zhurb., Suija & Kantvilas 2018 – lichenofilinis grybas, augantis ant Pietų pusrutulyje paplitusios kerpių genties Parasiphula gniužulų. Nuotrauka Jurgos Motiejūnaitės.

 

Trichia papillata Adamonyte 2003 – koprofilinis gleivūnas, augantis ant žolėdžių žinduolių ekskrementų. Nuotrauka M. Poulain.

Rugsėjo 9 d. kviečiame į ciklo „Pietus kitaip“ renginį, kuriame bus nagrinėjama viena aktualiausių šiandienos aplinkosaugos temų – vandens žydėjimas Kuršių mariose, jo pasekmės ir galimi sprendimai.

Tęsdami pažintį su Algologijos ir mikroorganizmų ekologijos laboratorija, kviečiame pažvelgti į tai, kaip keitėsi hidrobiologinių tyrimų priemonės – nuo XX amžiaus iki šių dienų.

Kaip atrodė mokslininkų darbas prieš kelis dešimtmečius? Kokiais prietaisais buvo atliekami vandens ekosistemų tyrimai anksčiau ir kokios technologijos naudojamos šiandien? Šis pasakojimas atskleidžia, kaip kartu su mokslo pažanga keitėsi ir tyrimų metodai, leidžiantys vis tiksliau pažinti vandens ekosistemų procesus.

Kviečiame pasižiūrėti ir kartu leistis į kelionę per hidrobiologinių tyrimų istoriją – nuo XX iki XXI amžiaus.

https://youtu.be/J7jZ60i837Y

Ar invazinės rūšys yra tik gamtininkų problema? Tikrai ne. Tai iššūkis, su kuriuo susiduriame visi.

Diskusijoje dalyvavo Gamtos tyrimų centro vyriausiasis mokslo darbuotojas dr. Zigmantas Gudžinskas, Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos politikos grupės vyresnioji patarėja Laura Janulaitienė ir Gamtos tyrimų centro vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Justas Dainys. Diskusiją moderavo Gamtos tyrimų centro mokslo darbuotojas dr. Lukas Petrulaitis. Kartu kalbėjomės apie invazinių organizmų plitimą, jų poveikį mūsų gamtai ir tai, kokį vaidmenį šiame procese turime mes patys.

Diskusijoje aptartos temos:

• Kas yra invazinės rūšys ir kodėl jos kelia pavojų ekosistemoms?
• Kaip žmonių veikla prisideda prie jų plitimo: akvariumų turinio paleidimas į gamtą, netinkamas įžuvinimas, augalų ir žaliųjų atliekų tvarkymas?
• Kodėl gerų ketinimų ne visada pakanka ir kaip netinkamos iniciatyvos gali pakenkti gamtai?
• Su kokiais teisiniais ir praktiniais iššūkiais susiduriama kontroliuojant invazines rūšis?
• Kokios naujos grėsmės mūsų laukia klimato kaitos sąlygomis ir kaip galime joms pasirengti?

Diskusijos dalyviai taip pat dalijosi įžvalgomis, ką reikėtų keisti, kad invazinių rūšių problema Lietuvoje būtų sprendžiama efektyviau.

Dėkojame organizatoriams, diskusijos dalyviams ir visiems klausytojams už aktyvų įsitraukimą. Tik bendromis mokslininkų, institucijų ir visuomenės pastangomis galime užkirsti kelią invazinių rūšių plitimui ir išsaugoti Lietuvos gamtinę įvairovę.