Evoliucinė Ponto-Kaspijos šoniplaukų istorija: molekulinių ir morfologinių požymių, fosilijų ir molekulinių laikrodžių integravimas (EPoCA)
Senoviniuose ežeruose tarpstanti fauna jau šimtmečius domina biologus. Šių vandens telkinių dydis, santykinis stabilumas bei geologinius laikotarpius trukusi erdvinė izoliacija sudarė itin palankias sąlygas rūšiadarai bei ekologinei diversifikacijai palyginti nedidelėse apribotose teritorijose, todėl čia tarsi natūraliai susikūrė evoliuciniams tyrimams patogios „laboratorijos“. Kaspijos jūra yra didžiausias pasaulyje senovinis ežeras, kartu su Aralo, Azovo bei Juodąja jūromis sudarantis Ponto-Kaspijos regioną –endemizmo židinį, kartu tapusį ir reikšmingu invazinių rūšių šaltiniu. Šie vandens telkiniai yra tai, kas liko iš didžiausio geologams žinomo ežero, kurio aplinka paskutinius 15 mln. metų stipriai kito, – Paratečio jūros. Vėžiagyviai šoniplaukos pasiekė didžiausią įvairovę iš visų Ponto-Kaspijos organizmų, o dėl žmogaus įsikišimo iki 40 % jų rūšių dabar yra išplitę toli už motininio regiono ribų, dalis jų net liūdnai pagarsėjo kaip invazinės. Tačiau šios gyvūnų grupės kilmės laikas bei vėlesnė diversifikacija tebėra menkai suprasti ir diskutuotini dėl naudojamų metodų tendencingumo, taip pat prasto taksonominio ištirtumo ir molekulinių duomenų trūkumo. Todėl siekdami atskleisti Ponto-Kaspijos šoniplaukų evoliucijos istoriją precedento neturinčia taksonomine ir laikine raiška, šiame projekte planuojame pirmą kartą panaudoti taksonomiškai išsamius duomenis ir atlikti integruotą daugybinių DNR žymenų, morfologinių ir fosilinių duomenų analizę taikydami modernius molekulinio datavimo metodus. Gauti rezultatai suteiks esminių žinių, padėsiančių suprasti evoliuciją senoviniuose ežeruose ir baseinuose, invazinių rūšių kilmę bei audringą Ponto-Kaspijos regiono geologinę praeitį.
