Meškos nuotykiai Vilniuje – visų dėmesio centre, atrodo, kad net meškos įstatymą ketinama priimti. Tęsiant šią temą, dalijuosi prisiminimais iš Kalnų Altajaus, kur 1983 metais teko kelis mėnesius dalyvauti aukso paieškose. Kalnų taigoje meškų knibždėte knibždėjo, taigi, pirmiausia, einant taigoje reikia šūkauti, tai meškos pasitrauks. Teko eiti belokais – tai kalnų dalys, kur miškas nebeauga, o maralų išmintuose takuose lieka mūsų pėdsakai. Grįžtant tuo pačiu taku, ant mūsų paliktų pėdų rasdavome meškų pėdsakų – vadinasi, mus sekė meška. Meškas matydavome prie stovyklos. O įdomiausia būdavo, kai tekdavo likti vienam saugoti stovyklą ir ruoštis miegoti palapinėje. Ką daryti? Ogi, nieko, tiktai gerai užsikloti galvą ir ramiai miegoti.
Viename maršrute su pagalbininku kopėme siauru kanjonu, jame reikėjo kas šimtą metrų paimti smėlio bandinį iš upelio dugno aukso tyrimams. Belikus gal kilometrui iki ledyno, tarpeklyje pamatėme mešką. Traukiau iš kuprinės fotoaparatą „Smena“, bet mano draugas sako, dingstam staigiai, nes meška su meškiuku. Tarpeklio neapeisi, tai teko maršutą nutraukti. Grįžus į stovyklą, būrio viršinkas tikrina, kiek upelių ištyrėme, ir pamato, kad iš siaurojo tarpeklio su meška mėginių imti nebaigėme. Aišku, davė velnių ir liepė rašyti pasiaškinimą. Tai, ko gero, buvo didžiausias nemalonumas dėl meškos.
Kartą į mūsų geologų stovyklą užėjo medžiotojas su šunimis, sako šie šunys „meškiniai“. Pradėjome klausinėti, kaip tie jo šunys mešką pagauna. Ne, sako medžiotojas, yra kiek kitaip – kai jie staigiai dingsta, aš jau žinau, kad meška netoli. Tai tik dalelė „meškų folkloro“. O su meškomis bus nuotykių ir mūsų krašte. Jau dabar kolegos gamtininkai sako, jei pamatei mešką, pasitrauk į sausą vietą.
Meškų pėdsakų jau rasta ir mūsų krašte, Sachalino kalnuose į šiaurę nuo Žibėčių.
Teksto autorius dr, Jonas Satkūnas, Valstybinis mokslinių tyrimų institutas Gamtos tyrimų centras
